Įrašu ji pasidalino savo „Facebook“ paskyroje.
„Vykdau pažadą. Mąsčiau nuo 2023 metų. Klausiau. Galvojau ir vertinau. Taigi, kodėl nepalaikau Benkunsko. Tiems, kurie laukė, kad pasiūlysiu ką kita, tegaliu pasakyti – tekste nurodyti ir gero mero kriterijai.
Meras be cirkų? Greičiau meras be empatijos
Prieš trejus metus Valdą Benkunską parėmiau jo paties prašymu. Rėmiau, nes akcentavo, kad dirbs be nepamatuoto komunikacinio triukšmo, be nuolatinio reikalavimo dėmesio sau ir be politikos, kuri virsta asmeniniu šou.
Svarbu ir tai, kad esu Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė. 2023 metų pavasarį stodama į partiją išskirtinai akcentavau tai, kad (1) atsakinga politika nėra ir negali būti vienos genties susitelkimas prieš kitą. Tai itin pavojinga poltinė tendencija ir partija PRIVALO tą įsisenėjusią logiką, vedančią į poliarizaciją, laužyti. Tris kartus (Šeškinės skyriaus žmonės gali paliudyti) pasakiau, kad prieš priimdami mane gerai pagalvokite, nes visada kalbėsiu ne tai, kas norima girdėti, o tai, ką matau.
(2) Partija, atsakinga už valstybę ir jos piliečių gyvenimą, visų pirma privalo vertinti SAVO pačios gebėjimus ir įdėmiai stebėti, ar partijos narių žodžiai ir veiksmai sutampa, ir ar anapus šūkių regima reali kasdienybė. Ir tokie partijojs veiklos vertinimo kriterijai man yra absoliuti asmeninė svarstymo prielaida.
Šiandien man nemalonu prisiminti, kad tuomet naivokai patikėjau, kad V. Benkunsko rimtos atsakingos politikos pažadas nėra vaidyba. O išties dabar matau, kad gavome merą, kuris gražus ir aktyvus Instagramuose ir partijos reklaminiuose įrašuose, nors administravimo stilius itin dažnai pasakoja kitokią istoriją. Skambūs žodžiai, ataskaitos, nuotraukos, taisyklingai suorganizuotas įvaizdis, nuolat primenami nauji objektai virš kurių plevena mero mantija ima užgožti paprastą klausimą – vard ko visa tai daroma ir kas gaudo naudą.
Labai nemalonu ir tai, kad pristatydamas darbus meras kažkaip sugeba pats vienas prisiimti visus nuopelnus. Nedėkoti tiems, kurie dirba kartu, yra išskirtai rimta moralinė vadovo yda. Ir V. Benkunsko atveju tai tiesiog bado akis.
„Meras be cirkų“, kuriam prireikė scenos
2023-iaisiais V. Benkunskas atėjo su labai patrauklia formule kaip „meras be cirkų“. Ji žadėjo santūrų administratorių, kuris dirba, o ne vaidina, ir miestą be nuolatinio vieno ir to paties veido ekrane.
Dabar girdime jau kitą formulę – „Pažanga, matuojama darbais“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo tokia pat rimta. Tik bėda ta, kad per trejus metus tas tariamas santūrumas apaugo visais įmanomais politinio reginio atributais.
Spalio 7 dieną meras sakė dar esąs „apmąstymuose“, spalio 15 dieną – kad „intensyviai galvoja“, ar kandidatuos dar kartą. Po savaitės jis jau stovėjo Energetikos ir technikos muziejaus scenoje gana pompastiškame spektaklyje su vedėju (anksčiau jam buvo apmokėta už pasaldintą interviu be rimtesnių klausimų), pakviestais kultūros, sporto ir partijos autoritetais, šūkiu ir labai aiškia tiesmuka dramaturgija.
Savaime tai menka bėda — politikai organizuoja renginius. Bet čia svarbūs du momentai. Pirma, kam reikėjo viešai vaidinti ilgą ir sudėtingą vidinę dramą ten, kai viskas buvo iš anksto buvo aišku? Antra, pats scenarijus labai aiškiai patvirtino, kad politika mero galvoje — tai tik jo nuopelnų laukas, kur jis, o ne rinkėjai ir jų bėdos yra svarbiausi.
Bendras šios komunikacinės dramos vaizdas sukosi apie labai disciplinuotą, išblizgintą ir profesionalų šou. Jame nebuvo spontaniškumo, abejonės, jokių nepatogių klausimų. It stulpas virš poltikos kylo kažkoks išskirtinis visa ką formuojantis žmogus, jo šeima, jo (?) darbų skaičiai, eilė susižavėjusių palaikytojų ir pakylėtas pasakojimas apie miestą, kuris, esą, nepaliaujamai kyla aukštyn. Tarp eilučių pleveno – kyla aukštyn to vieno gražaus dėka.
Tikras demokratinės valstybės demokratinės partijos „meras be cirkų“ būtų tiesiog Savivaldybės rūmuose, gal šalia Vilniaus simbolio - Kristoforo, kuris neša Kristų per upę, kaip kad meras privalėtų nešti miesto įtampas, tariantis, — kandidatuosiu, štai ką laikau pavykusiu, štai ko nepadariau, štai už ką man gėda, štai kokius klausimus turiu išspręsti, jeigu vilniečiai patikės dar kartą. Būtinai – padėka tiems, kurie ėjo kartu.
Na o toje svetimoje muziejaus scenoje gėdos, spragų ir žmonių, kuriems miestas neveikia, nebuvo. Ir todėl deja, renginys buvo elementari moralinė, tad ir politinė, piguvą, kokią kasdien matome kaimyninėse valstybėse.
Šeima kaip politinis argumentas
Šiandien apie mero komunikaciją neįmanoma kalbėti apsimetant, kad šeima yra tik jo privatus reikalas. Žmona, namai, tėvystė, vaikų gimimai, šventės, kasdienybė – visa tai nuosekliai įjungta į politinį pasakojimą apie „normalų“, patikimą, šeimai atsidavusį žmogų. Šeimos atstovai ir patys viešai aiškino, kad toks atvirumas padeda žmonėms merą matyti kaip „normalų“ ir kad tai padeda jo darbui.
Ką tai reiškia? Pirma, šeima čia instrumentalizuojama ir verčiama politinio patikimumo įrodymu. O tai jau turi kainą.
Mero žmona yra suaugusi, dirbanti moteris, ir jos teisė viešai džiaugtis savo šeima. Tačiau maži vaikai tokios pasirinkimo galios neturi. Todėl verta priminti paprastą dalyką: į tėvo viešojo įvaizdžio kūrimą be didesnių skrupulų įtraukiamas ir skaitmeninis nepilnamečių vaikų pėdsakas.
Įstatymai to gal ir nedraudžia. Bet politika nėra vien tai, kas draudžiama Baudžiamajame kodekse. Etika prasideda ten, kur baigiasi teisinė riba. O moralė yra sunkiausia politikos dalis.
Vis dėlto svarbiausias klausimas gal net ne vaikų privatumas. Jis slypi pačiame „normalumo“ žodyje, ir tai antra didelė politinė bėda. Ką pasakome kitiems, kai žmogaus normalumo įrodymu tampa graži, jauna, šilta ir viešai rodoma šeima?
Jeigu jos neturi, ar vis dar esi normalus? Ar esi toks pat vertas miesto dėmesio?
Ar meras ir jo polittechnologai (kažkoks komunikacinis mero haremas, mokantis daryti gražias „fotkes“, bet negirdėjęs apie jokius gilesnius politinių ritualų variantus) suvokia, kad tokia retorika už „normalumo“ ribų išsiunčia daugybę žmonių — vienišus, sergančius, našlius, išsiskyrusius, neįgalius, tuos, kuriems gyvenimas paprasčiausiai nesusiklostė taip fotogeniškai instagrame stovinėti?
Jie nėra nei mažiau normalūs, nei mažiau verti miesto, nors jų gyvenimą ir sunku sutalpinti į laimingos šeimos nuotrauką bei pavyzdinę banalios poltikos banalią reklamą.
Rimta politika reikalauja ne gražaus kadro, o kantrybės ir techninių detalių: socialinio darbuotojo, žemo bortelio, į autobusą iš tiesų įvežančios stotelės, suoliuko, lifto, aiškaus maršruto ir žmogaus, kuris atsiliepia telefonu.
Vilnius jau yra matęs politikų, kurių parodomąjį šeimyninį „normalumą“ vėliau pakoregavo gyvenimas. Todėl verta laikytis paprastos taisyklės, kad šeima nėra antspaudu patvirtintas dorumo ar kompetencijos pažymėjimas.
Tik gal esmė ta, kad Vilnių šiandien valdo ne meras be cirkų, o meras, kuris labai gerai jaučia, kaip atrodo sėkmė, bet daug mažiau – kaip jaučiasi žmogus, kuriam sunku.
Kalvos, kurios dar nėra miestas
Kandidatūros paskelbimo renginyje vienas Sąjūdžio pradininkų architektas A. Kaušpėdas suteikė V. Benkunskui ne šiaip kultūros žmogaus palaikymą, bet drąsiai prikabino jam beveik architekto ir tikro miesto kūrėjo autoritetą. Jo kalboje, kurią paskelbė anoji anoniminė feisbuko TS-LKD, A. Kaušpėdas kalbėjo apie tris miestą formuojančias simbolines kalvas — Šeškinės stadioną bei Tautos namus ant Tauro kalno, kurių, jo galva, nebūtų, jeigu ne meras be cirkų.
Taip A. Kaušpėdo pasakojimas jau virto ne šiaip mero palaikymu, o gražiu architektūriniu–simboliniu miesto pažangos pasakojimu apie tai kaip mero dėka Vilnius esą keičiasi didelių, miestą formuojančių simbolių mastu.
Tačiau būtent čia ir slypi retorinis perspaudimas: du NEBAIGTI objektai – stadionas ir Tautos namai – paverčiami jau beveik įvykusios sėkmės simboliais. Pradėtos ar tebevykstančios statybos kalboje įgauna miesto istoriją jau pakeitusių darbų svorį.
Tai labai stipri rinkiminė metafora, kuri neišlaiko gyvenimo patikros.
Rinkėjui svarbūs ne statybų siluetai ant kalvų, o galutinė kaina, terminas, kokybė ir realus veikimas. Jeigu jau „meras be cirkų“ tai tegul aiškiai pasako, kiek tai kainuos, kada iš tikrųjų bus baigta, kokia bus eksploatacija, kas už ją mokės, ar darbai nevėluos, ar objektas bus ne tik atidarytas ministrų ir kamerų akivaizdoje, bet veiks po penkerių ir po dešimties metų.
Klausimas nėra tuščias, jeigu įvertini Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro statybos epopėją. Pagrindiniai statybos darbai baigti 2024-ųjų vasarą, statybų užbaigimo aktas pasirašytas rudenį. Tačiau pacientams korpusas duris atvėrė tik 2026-ųjų spalį. Beveik dveji metai tarp pastato užbaigimo ir realiai veikiančios paslaugos.
Ligoniui rezultatas yra ne užbaigimo aktas ir ne nuotrauka prie statybvietės. Rezultatas yra diena, kai jis patenka į saugią, licencijuotą, sukomplektuotą gydymo vietą. Jei miestas moka pastatyti sienas, bet dvejus metus negeba paleisti paslaugos, tai nėra vien techninis nesklandumas. Tai projektų valdymo nesėkmė. Ji turi vardą, veidą ir politinę atsakomybę. Ir tas atsakingas veidas yra V. Benkunsko veidas.
Vieno Sąjūdžio ir jo drąsos veidų tenoriu paklausti – koks jausmas, kai taip atvirai pataikauji?
Ingrida Šimonytė savo dalyvavimu teatralizuotame rinkimų šou bandė suteikti valstybės lygmens legitimaciją. Ji be jokių išlygų drąsiai liepė meru pasitikėti, — sulyg dramaturgiją formavusio haremo logika žingsnis gal ir pateisinamas, bet grįškime į pilką tikrovę.
Aš, kaip tas žemės kirminas, I. Šimonytės, kuri drąsiai legitimuoja V. Benkunską kaip patikimą žmogų, noriu paklausti, ar prieš lipdama į sceną paremti „pažangos, matuojamos darbais“ ji skaitė Vilniaus kontrolės ir audito tarnybos dokumentus? O jeigu skaitė – kas ją, tikrai mokančią tuos popierius suvokti, įtikino, kad reikia ne svarstyti, vėl ir vėl aiškintis, tvarkyti, o ploti? Nepastebėjau, - o gal jau atšaukėme išties išskirtinai kompetentingos Kontrolieriaus tarnybos darbą?
Kai skaičiai nebesutaria tarpusavyje
Vilniaus kontrolės ir audito tarnyba nerašo politinių feljetonų. Jos kalba sausa, todėl gal kam nors ir nuobodi bei perdėm profesionali, tačiau būtent dėl to ji svarbi. Taigi, audituose pakartotinai fiksuojamos turto apskaitos, investicinių projektų valdymo, vidaus kontrolės ir viešinimo paslaugų dokumentavimo spragos.
Už 2025 metų savivaldybės finansinių ir biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinius pateikta sąlyginė nuomonė. Tarp svarbiausių dalykų – negalėta patvirtinti beveik 336 mln. eurų infrastruktūros statinių duomenų teisingumo dėl neapskaitytų gatvių ir daugiau kaip 40 mln. eurų nebaigtos statybos duomenų teisingumo. Auditas taip pat pažymi, kad turto duomenų iškraipymai konsoliduotose ataskaitose nustatomi kasmet, o dalis ankstesnių rekomendacijų lieka neišspręstos.
Tai nėra buhalterinės smulkmenos. Kai meras PATS prašo savo kadenciją matuoti darbais, pirmas klausimas yra labai paprastas, ar miestas sugeba tuos darbus patikimai suskaičiuoti, įvertinti, priimti ir parodyti gyventojui? Jeigu ne, tuomet šūkis „matuojama darbais“ tampa ne paaiškinimu, o tuščia reklamine formule.
Tą patį rodo ir „GO Vilnius“ viešinimo lėšų auditai. Du metus iš eilės auditoriai rado panašių problemų. Neretai galima aiškiai patikrinti, kokios paslaugos iš tiesų suteiktos; kai kurios sąskaitos išrašytos dar nepasirašius atliktų darbų priėmimo aktų; mažos vertės pirkimai dažnai atitekdavo tam pačiam tiekėjui. Ir čia kalba ne apie kelis šimtus, už kuriuos po teismus tampo čekutininkus. Čia kalba apie milijonus.
Ir tai reiškia, kad milijoninės miesto viešinimo išlaidos buvo kontroliuojamos ne taip rūpestingai, kaip privaloma viešajame sektoriuje. Ir tai taip pat miesto galvos politinės atsakomybės, o ne vien finansų ar buhalterijos klausimas.
Miestas turi būti matuojamas ir žmogaus galimybėmis
Vilniaus biudžetas per šią kadenciją augo, tačiau politika nėra biudžeto augimo grafikas. Politika yra atsakymas, ką žmogus gali gauti, kai jam pasidaro sunku, kai jo gyvenimas susvyruoja ar keičiasi.
Pavyzdžiui, 2025 metais bendras socialinių paslaugų poreikio patenkinimo rodiklis mieste net viršijo planą. Gražu. Tačiau ilgalaikės ir trumpalaikės socialinės globos poreikio patenkinimas tesiekė 49,3 procento, nors planuota 70 procentų. Kitaip sakant, ten, kur reikia ne vien išgyventi namuose su minimalia pagalba, bet kur būtina intensyvesnė priežiūra, vietų ir paslaugų pasiūlos nepakanka. Kur tada dėtis žmogui?
Tai ir yra tikrasis miesto žmogiškumo testas. Ne tai rodo darbus, kai šauniai atidaroma nauja viešoji erdvė, net ne nutiesti kilometrai, o tai, ar vienišas senas žmogus, kurio sveikata staiga pablogėjo, gauna pagalbą tada, kai jos reikia, ar tampa dar viena eilute statistikos lentelėje.
Norite dar? Tarkime, Vilnius turi ir iki 1850 eurų siekiančią tikslinę pašalpą onkologiniams pacientams. Nominaliai tai didžiausia viršutinė riba tarp didmiesčių. Tačiau tokia pagalba nėra automatinė. Reikia atitikti pajamų kriterijų, būti gydytam aktyviai per pastaruosius šešis mėnesius, pirmiau patirti išlaidas ir pateikti dokumentus. Žmogui, kuris neturi iš ko iš anksto susimokėti už priemones, vaistus, kelionę ar kitą gydymo naštą, didelė maksimali suma lieka graži galimybė popieriuje. Kitaip sakant, tą parama mažiausiai prieinama tam, kuris ir taip vargsta. Todėl apie tikrą prieinamumą kalbėti sunku. O juk būtent čia turėtų prasidėti mero rūpestis: ne nuo plakato, kuriame parašyta didžiausia galima suma, o nuo klausimo, ar sergantis žmogus išvis pajėgus pereiti visą kelią iki tos paramos.
Negana to, miestas viešai neskelbia atskiros suvestinės, kiek gi žmonių kreipėsi, kiek gavo paramą, kiek negavo ir dėl kokių priežasčių. Belieka paklausti, o kai „normalioje“ šeimoje viskas tvarkoje, gal kažkaip atbunka širdis?
Borteliai įveikė žmonių saugumą
Granitiniai borteliai Vilniuje mero buvo pateikti kaip esmingai gražinantys miesto estetinį vaizdą. Mano nuomone, jie paprasčiausiai apsunkino judėjimą.
Ir kalbu ne apie laikiną nepatobumą tiems, kurie vairuoja. Kalbu apie nuolatinę baimę, kad bus dar sunkiau įlipti į autobusą.
Gal „normaliam“ merui, kuris tikėtina į darbą važiuoja automobiliu, tai ir nesimato, bet Vilniuje norint įlipti į autobusą, pirmiausia reikia nulipti nuo bortelio (naujijei vos aukštesni), tada žengti į važiuojamąją dalį ir tik po to aukštai kelti koją į autobusą. Jaunam ir sveikam žmogui, na tam „normaliam“, tai gal tik nemalonus judesys. Žmogui su lazda, skaudančiais keliais, pusiausvyros sutrikimais, silpna rega, vežimėliu ar vaiko vežimėliu tai jau kliūtis.
Kaskart su nerimu stoviniuodama stotelėje stebiu senus žmones, kurie dreba ir nerimauja, ar spės. Jei galiu — padedu, bet kad ir pati jau sunkiai susidoroju.
Tai ne smulkmena. Miestas pirmiausia yra vieta, kurioje žmonės turi galėti saugiai eiti, pereiti gatvę ir įlipti į viešąjį transportą. Ne šokinėti per savivaldybės iškilmingai įrengtus AKMENIS. Nustebinsiu - labai kietas magminės kilmės kvarco, lauko špato ir žėručio junginys net pavadintas skambiu granito vardu tėra AKMUO. Kuris daugeliui sunkiau judančių, mažiau paslankių žmonių tampa kliūtimi.
Dabar palyginkime. 2026 m. visam plačiai suprastam civilinės saugos paketui — pasirengimui ekstremalioms situacijoms, mobilizacijai, humanitarinei pagalbai, sveikatos įstaigų parengčiai ir kitoms aiškiai tam skirtoms priemonėms — numatyta apie 5,95 mln. eurų. Įtraukus ir „Vilniaus saugaus miesto centro“ veiklą — apie 6,40 mln. eurų. Tuo pat metu dviem granitinių bortelių tiekimo sutartims numatyta iki 7,26 mln. eurų.
BORTELIAMS SKIRTA DAUGIAU NEGU VISAM MIESTO CIVILINĖS SAUGOS PAKETUI. Ir čia kalbame ne apie naujas ligonines ar mokyklų renovaciją. Kalbame apie bortelius.
Galima sakyti, kad tai skirtingos biudžeto eilutės, kad jų negalima mechaniškai sukeisti vietomis. Bet tai, kad borteliai įveikė žmonių saugą KARO akivaizdoje yra jau tikras šokiruojantis faktas. Jis labai puikiai parodo, ką savo darbais, o ne žodžiais, V. Benkunksas vadina politika be cirkų ir kam išties miestas pasirengęs rasti pinigų, energijos ir politinės valios.
Ar Vilnius turi pinigų akmeniui? Turi. Ar Vilnius turi pinigų sistemai, kuri karo, didelės nelaimės ar evakuacijos valandą padėtų vienai gyvenančiai senai moteriai, žmogui su negalia, ligoniui ar šeimai su mažu vaiku? Tam pinigų vis dar atsiranda mažiau.
Granitas gali būti ilgaamžis. Bet žmogaus amžius trumpas ir jo saugumas negali laukti, kol baigsime puošti miestą.
Kai žmogui sakoma pasiimti kuprinę ir eiti į saugią vietą, nereikia pasakoti, kad sąrašas internete jau yra politika. Politika prasideda nuo klausimo: ar į priedangą patenka žmogus su ramentu, vežimėliu ar sunkia kuprine? Kaip iki jos naktį nueis senas vienišas žmogus? Kas jam padės? Kur atvažiuos tas, kuris neturi automobilio arba nebegali vairuoti? Kol į šiuos klausimus neatsakyta konkrečiu maršrutu, raktu, liftu, atsakingu žmogumi ir realia pratyba, priedanga tėra taškas žemėlapyje.
Tas pats su viešuoju transportu. Man naujas autobusas nėra savaime pažanga, jeigu žmogui su pusiausvyros problemomis, skaudančiais keliais ar silpnesnėmis kojomis baisu prie jo prieiti, įlipti ir išstovėti kelionę. Naujas bortelis projektuotojui gali būti keli centimetrai. Vyresniam žmogui tie keli centimetrai kartais tampa riba tarp savarankiškumo ir namų arešto.
Negalima kiekvienos tokios patirties paversti universalia statistika. Tačiau būtent dėl to meras privalo jų ieškoti, klausyti ir tikrinti. Miestas, kuris tikrai dirba žmonėms, svarsto ne vien, kiek naujų transporto priemonių nupirkti? Jis klausia, o ar yra kas į jas neįlipa ir kodėl?
Empatija nėra saldi emocija
Empatija politikoje nėra liūdesio iškreiptas veidas per laidotuves ar rankos paspaudimai. Empatija yra gebėjimas prieš priimant sprendimą pamatyti žmogų, kuris silpnesnis už tą, kuris priima sprendimą.
Tai žmogus be automobilio. Žmogus, kuriam daugiau kaip septyniasdešimt. Žmogus po operacijos. Moteris, kuri gyvena viena. Tėvai su neįgaliu vaiku. Žmogus, kuris serga vėžiu, bet jau nebe „aktyviai“ gydomas, todėl netenka paramos langelio. Žmogus, kuris naktį išgirsta sireną ir supranta, kad neturi nei kaip nueiti, nei kam paskambinti.
Gerai valdoma savivaldybė tokių žmonių nelaiko socialinės apsaugos programos priedu. Tų silpnesių žmonių akimis ji tikrina visus projektus — gatvę, stotelę, mokyklą, parką, e. paslaugą, priedangą, biudžetą, net savo komunikaciją.
2024 metų pradžioje per Viršuliškių gaisrą miestas parodė, kad gali veikti greitai ir padėti žmonėms. Skyrė laikiną apgyvendinimą, paramą, kai kuriems – socialinį būstą be eilės. Ten, rampų šviesoje bene vientelį kartą meras viešai kalbėjosi su nukentėjusiu senyvo amžiaus vyru ir atrodė, kad tai nėra surežisuoti kadrai, kaip mero komunikacijai bendrai būdinga. Tada buvo malonu, ir jau galvojau – va, pradeda matyti. Vis dėlto dabar mano klausimas kitas. Ar tokia pagalba yra išimtis, ištikus katastrofai, ar nuolatinis principas, pagal kurį planuojamas miestas? Kol kas klausimas retorinis.
Šiandien man atrodo, kad miestas pernelyg dažnai planuojamas žmogui, kuris yra jaunas, sveikas, judrus, turi pinigų, automobilį, šeimą ir laiko. O tada likusiems pasiūloma prisitaikyti. Tai – aklumas. Bet aklumas valdžioje gali būti ne mažiau skausmingas už šaltumą.
Politinis Valdo Benkunsko paveikslas
Pagal šūkius Valdas Benkunskas yra ramus, kompetentingas, darbais kalbantis meras be cirkų. Pagal darbus ir jų logiką paveikslas daug sudėtingesnis.
Tai politikas, kuris lyg ir turi administracinės energijos bei geba judinti didelius objektus. Jis supranta infrastruktūros politiką, moka pasiūlyti aiškų pasakojimą apie augantį miestą, geba rasti kultūros, sporto ir partinius autoritetus savo pasakojimui sustiprinti. Jis moka atrodyti tvarkingas, šeimyniškas ir patikimas.
Tačiau tas patikimumas pernelyg dažnai kuriamas estetika — darbų sąrašu, statybų siluetais, šeimos nuotrauka, gerai surežisuota scena ir šūkiu, kuris skamba taip, lyg užtektų suskaičiuoti kilometrus, kad suprastum miestą. O miestas nėra nudailintų kilometrų suma.
Pagal auditus matome ne vienkartines, o pasikartojančias atskaitomybės ir kontrolės spragas. Pagal psichikos sveikatos centro korpuso istoriją matome, kad pastatytas objektas gali ilgai netapti veikiančia paslauga. Pagal socialinės globos rodiklius matome, kad pažanga vieniems neatšaukia laukimo kitiems. Pagal onkologinės paramos taisykles matome, kad didžiausias skaičius nebūtinai reiškia lengviausiai pasiekiamą pagalbą. Pagal priedangų ir viešojo transporto klausimą matome, kad miestas gali būti techniškai modernus, bet fiziškai neįveikiamas silpnesniam žmogui.
Todėl mano politinė išvada šiandien ta, kad V. Benkunskas yra meras, kuris neblogai plaukioja banalios politinės komunikacijos baloje, bet nėra pajėgus suvokti, kas yra tikras kasdienis daugybės žmonių gyvenimas.
Ne kiekvienas politikas privalo būti švelnus avinėlis, bet visi, o ypač meras, privalo būti empatiški. Jeigu V. Benkunskas nori dar ketverių metų, jis turi kalbėti ne tik apie darbus. Jis turi atsakyti, kam jo Vilnius iki šiol nebuvo pakankamai palankus. Ir pradėti matuoti pažangą ne tik tuo, kas pastatyta ant kalvų, bet ir tuo, ar silpniausias žmogus gali be baimės įlipti į autobusą, sulaukti globos, pasiekti saugią vietą ir nepasimesti tarp pažadų bei formų.
Kol kas mero šūkiai man skamba kaip per miesto gatves ir viešąsias erdves keliaujančio cirko afiša. Bet žadėta gi ne tai, ar ne?", – rašė ji.
Valdas Benkunskas apsisprendė: sieks antrosios Vilniaus mero kadencijos
Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas sako, kad kitų metų pavasarį vyksiančiuose savivaldos rinkimuose sieks sostinei vadovauti dar vieną kadenciją.
„Rezultatai šiandien kalba už save. (...) Kviečiu matuoti mano kadenciją darbais. (...) Šiandien aš galiu pasakyti – taip – aš keliu savo klandidatūrą į Vilniaus miesto merus“, – Energetikos ir technikos muziejuje ketvirtadienį surengtame renginyje sakė politikas.
Vilniaus miestui Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams priklausantis V. Benkunskas vadovauja nuo 2023 metų.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
