„Sunkiausia – emociškai, – BNS sakė medikas. – Fizinis krūvis yra atlaikomas, (...) bet labai sunku matyti tokį savo vaikystės miestą: liūdną bei niūrų. Sunku galvojant ir apie pavargusius ukrainiečius gydytojus, kurių dalis vis dar gyvena ligoninėse, nes nebeturi namų, į kuriuos galėtų grįžti.“
Kauno klinikų urologas į Rusijos užpultą šalį drauge su 23 gydytojų ir slaugytojų komanda išvyko balandžio viduryje. Planuota, jog jie Kyjivo ligoninėse dirbs iki mėnesio pabaigos, o tuomet grįš atgal į Lietuvą.
Vis dėlto įpusėjus misijai, planai pasikeitė – dvi Lietuvos medikų komandos po 12 žmonių išvyko padėti kolegoms į pietinę Ukrainos dalį.
Pirmieji įspūdžiai – niūrūs
Iš Lietuvos gydytojų ir slaugytojų misija išvyko praėjusią savaitę. Praleidęs parą kelyje, šeštadienio rytą medikų autobusas kirto Lenkijos ir Ukrainos sieną.
Kaip pasakoja su BNS kalbėję medikai, išskyrus iš šalies bėgančius žmones, vakarinėje Ukrainos dalyje gyvenimas atrodo panašesnis į įprastą. Tačiau artėjant link sostinės Kyjivo, supratimas, jog šalis yra užpulta, tampa vis ryškesnis: daugėja apgriautų ar visiškai sugriautų pastatų, blokpostų su kariais, sunaikintos karinės technikos.
„Vakarinėje dalyje degalinės, parduotuvės atrodo veikiančios, keliuose nemažai automobilių. Prie Kyjivo kelionė tapo kur kas intensyvesnė: dažnėjo blokpostai, pradėjo matytis subombarduoti pastatai, neveikiančios degalinės“, – BNS sakė anesteziologė reanimatologė Vilma Traškaitė-Juškevičienė iš Kauno klinikų.
„Pavyko pamatyti ir sudegusios, sunaikintos okupantų technikos kelyje. Taip jiems ir reikia“, – pridūrė ji.
M. Stanionio teigimu, Ukrainos peizažas pasikeitė neatpažįstamai: „Žalieji Ukrainos laukai ir miškai pakeisti artilerijų padarytomis duobėmis, sugriautais namais.“
Ištuštėjęs milijoninis miestas
Pasak gydytojų iš Lietuvos, Kyjivas, priešingai nei jo apylinkės, nuo karo nukentėjęs gerokai mažiau, tad po truputį čia bandoma sugrįžti į normalų gyvenimą.
„Karui pereinant į kitą etapą, kai Kyjivas nebėra svarbiausias taikinys, panašu, kad sostinės gyvenimas pamažu atsigauna. Mieste veikia kavinės, restoranai, parduotuvės“, – sakė V. Traškaitė-Juškevičienė.
Vis dėlto ji pabrėžė, kad miestiečiai yra pasiruošę galimiems pavojams: matyti blokpostų, smėlio maišų, kai kur langai uždengti arba užkalti saugantis nuo skeveldrų.
„Vis dar galioja komendanto valanda, kas padeda užtikrinti gyventojų ir miesto saugumą. Atsipalaiduoti negalima ir neverta, nes kartas nuo karto mieste yra girdimos oro pavojaus sirenos, tenka su būtiniausiais daiktais keliauti į slėptuvę“, – kalbėjo medikė.
Vilniaus Šeškinės poliklinikos slaugytojas Vytautas Plučas BNS pasakojo, kad nors dalis ukrainiečių sugrįžta į savo namus, tiek sostinei, tiek visai šaliai „reikės dar daug laiko pilnai atsigauti“.
„Kraupiai atrodo ištuštėjęs milijoninis miestas“, – sakė jis.
Medikų trūksta ir trūks
V. Plučo teigimu, šiuo metu sostinės ligoninėse sužeistųjų nėra daug.
„Su dabartiniu krūviu susidoroja karo ligoninės. (...) Sunkiausias laikotarpis buvo prieš dvi–tris savaitės. Dabar ligoninėse po truputį atnaujinamos planinės paslaugas tiems pacientams, kuriems dėl prasidėjusio karo jos buvo sustabdytos“, – akcentavo slaugytojas.
V. Traškaitė-Juškevičienė sako, kad darbas Lietuvoje ir Ukrainoje išties skiriasi.
„Neturėdami tokių modernių operacinių, įrangos, kai kurių mums įprastų medikamentų, jie atlieka tikrai sudėtingas operacijas ir dirba nelengvą darbą“, – pasakojo anesteziologė reanimatologė.
„Nors Kyjive didelio priemonių trūkumo ir nėra jaučiama, kitų miestų – ypač esančių rytinėje dalyje – gydymo įstaigos susiduria net su elementarių priemonių stygiumi“, – pridūrė medikė ir pasidžiaugė iš Lietuvos atvežta priemonių siunta.
Kaip pasakoja M. Stanionis, dalis ukrainiečių medikų ligoninėse jau praleido „apie 40 dienų ir daugiau“.
„Jie vertina mūsų poelgį palikti savo gerbūvį už nugaros, mesti viską ir atvykti į nežinomybę. Tačiau ir ironiškai juokiasi, jog gydytojų bei slaugytojų visada trūko ir trūks“, – kalbėjo jis.
Reikalinga ne tik pagalba, bet ir emocinis palaikymas
V. Plučas sako, kad susikalbėti su vietos medikais nesudėtinga, nes tiek jis, tiek dalis kitų kolegų puikiai kalba rusiškai.
„Komandos nariai, kurie nemoka rusų kalbos, dažniausiai būna su tais, kurie moka. Vis dėlto, teko pastebėti, kad kai kurie žmonės vengia rusų kalbos dėl suprantamų priežasčių“, – sakė slaugytojas.
Jo teigimu, ramybės neduoda tvyranti nežinomybė: „iki šiol sunku suvokti, kad tokie dalykai vyksta šiais laikais“.
Pasak V. Traškaitės-Juškevičienės, ukrainiečiams medikams reikia ne tik darbinės pagalbos, bet ir emocinio palaikymo.
„Gydytojai dalinasi savo mintimis, išgyvenimais karo metu, artimųjų, kolegų, draugų likimais. Matome, kad jiems nelengva ir džiaugiamės galėdami išreikšti palaikymą ne tik būdami už tūkstančių kilometrų, tačiau gyvai, būdami jų šalyje“, – sakė gydytoja.
Tuo metu M. Stanionis pasakojo, kad nepaisant teikiamos pagalbos, kiekvieną dieną po darbo jį apima mintys apie tai, kaip dar galėtų padėti nuo karo kenčiančiai šaliai.
Pasikeitę planai
Kaip BNS nurodė Sveikatos apsaugos ministerijos patarėjas Marius Čiurlionis, į Ukrainą išvykusi Lietuvos medikų misija, pasidalinusi į tris grupes, pirmąją savaitę dirbo Kyjive.
„Tačiau Ukrainos pietuose atsirado kitos „kraujuojančios žaizdos“ ir jie per šias dienas buvo perdislokuoti“, – sakė ministerijos atstovas.
Siekiant užtikrinti medikų saugumą, jis teigė negalintis įvardinti konkrečių ligoninių.
„Viena grupė išvažiavo į pietinę dalį, netoli Moldovos sienos, kita – taip pat į pietinę dalį, tačiau arčiau ten, kur vyksta kariniai veiksmai“, – teigė M. Čiurlionis.
Pasak ministerijos atstovo, dėl to gydytojų ir slaugytojų sugrįžimas į Lietuvą nesikeičia – kitą savaitgalį planuojamas jų išvykimas iš Ukrainos.
