Lietuvoje registruota, tautiniu pagrindu įkurta partija – Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) rinkimuose pasirodė sėkmingai. Jos lyderis Voldemaras Tomaševskis tapo Europos parlamentaru. Tuo tarpu, analitikus glumina didesnė LLRA orientacija į Maskvą, nei į Varšuvą, o kai kurie Lietuvos lenkų visuomenininkai teigia, kad Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose įvyko „vidinė okupacija“.
Video diskusija apie tai - straipsnio pabaigoje.
Praėjusį savaitgalį „Villono“ viešbutyje ir Lenkų namuose Vilniuje vykusiame penkiolikos metų LLRA sukakties minėjime iš Lenkijos ambasados dalyvavo tik vyriausiasis patarėjas, tuo tarpu Rusijos diplomatinį korpusą atstovavo pats ambasadorius, pirmasis ir antrasis sekretorius, kas labai retai nutinka. Kai kuriuos renginio dalyvius suglumino tai, jog būtent šie svečiai, o ne Lenkijos Seimo ir Senato deputatai buvo dėmesio centre bei susilaukė išskirtinio Vilniaus rajono vadovų dėmesio.
„Balsas.lt“ jau rašė apie Rusijos Federacijos ambasados surengtą atvirai anti gruzinišką parodą, kuri vyko Vilniuje įsikūrusiuose Lenkų namuose. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į tokią LLRA lyderio, dabar Europos parlamentaro programinę tezę: „Gal Rusijos reakcija ir buvo per daug griežta. M. Saakašvilis neturėjo pulti Pietų Osetijos ir jos civilinių gyventojų“ – ir toliau - „Mūsų pozicija - Lietuvos euroatlantinės integracijos stiprinimas, į ką reikia įtraukti ir pačią Rusiją, nes ir jie yra europiečiai. Reikia juos įtikinti. Šaltojo karo laikai jau seniai baigėsi“.
Portalo video diskusijoje buvęs Seimo narys Ryšardas Maceikianecas ir apžvalgininkas Imantas Melianas mėgino atsakyti į klausimą – kaip ir kuo gyvena Lietuvos lenkai. Ar tiesa, kad LLRA nuolat ir be konkurencijos valdomuose rajonuose tvyro baimė ir priverstinis lojalumas? Ar tiesa, kad ir šiandien, praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo Kremliaus mėginimo Lietuvoje sukurti ką nors panašaus į „abchazijas“ ir „pietų osetijas“ Maskvos įtaka šių rajonų žmonėms yra didesnė nei Varšuvos? O gal, nepajėgdami sukurti Lietuvoje tokios stiprios, valstybei priešiškos stovyklos, kaip Estijoje ar Latvijoje, kaimyninės šalies strategai mėgina išnaudoti kitų etninių grupių problemas? Ar savalaikis tuomet yra sprendimas „saulėlydžio“ pagrindu palaidoti Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą, neskubant sukurti kitos adekvačios institucijos ir elgesio šiuose regionuose strategijos? Gali būti, kad nenoras gilintis į susikaupusias problemas ir visų svertų perleidimas į vienos LLRA rankas – nėra geriausias sprendimas.
