Naujausio Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatais apie darbo vietos pasirinkimo įtaką perdegimui ir produktyvumui pasidalinusi Mykolo Romerio universiteto profesorė dr. Agota Giedrė Raišienė teigė, kad jei tiesioginiai vadovai darbuotojams esant biure 100 proc. dirba produktyviau, pačių jų atžvilgiu taip nėra.
„Biure žmonės perdega dažniau negu dirbdami nuotoliu. O labiausiai juos į biurus nori grąžinti tiesioginiai, žemiausios grandies vadovai, nes jų darbo rezultatas yra tų darbuotojų suminis darbo rezultatas. (...) Jie geriausius rezultatus pasiekia, kai darbuotojai yra „po ranka“, „po akimi“, bet tai nereiškia, kad darbuotojai tikrai dirba geriau.
Biuruose yra labai daug prezentizmo, tai reiškia, kad būnu, rodausi, stengiuosi šmėžuoti kitiems darbuotojams, ypač vadovams, prieš akis, (...) noras parodyti, koks svarbus esu. Tai vadovams, kuriems trūksta vadovavimo kompetencijų, atrodo, kad tai ir yra darbas“, – komentavo ji „Žinių radijo“ laidoje „Ekspertai pataria“.
Grįžti po perdegimo prireikia 3 metų
Tuo metu kalbėdama apie stresą ir perdegimą, pašnekovė pabrėžė, kad pastarąjį atpažinti ne visada paprasta. „Ilgalaikis stresas sukelia perdegimą, taigi riba tarp streso ir perdegimo kurį laiką yra tarsi persiliejanti. Bet stresą galime atpažinti iš to, kad visko norisi ir visko vyksta daug – aš bėgu, noriu, mane įkvepia, galbūt nespėju, jaudinuosi, ar rasiu progą pasisakyti ir t.t.
Tačiau su laiku nuovargis kaupiasi. Ir, kas įdomu, stresas turi kaupiamąjį poveikį. Patiriamas ne tik darbe, bet ir namuose jis susikaupia į vieną (...) ir galiausiai gali sukelti perdegimą. Tada jau visko yra per mažai – energijos, motyvacijos, noro, nebesinori matyti žmonių, nėra empatijos“, – pavojingą būseną nupasakojo A. G. Raišienė.
Tyrimas parodė, kad darbas biure turi kitų, lygiai taip pat stiprių neigiamų poveikių. Ir tik hibridinis darbas, kai dirbama bent kokią nors dalį iš ofiso, gelbėja nuo perdegimo.
Perdegimo būklė gali vesti ir prie depresijos ar net savižudybės. Be to, perdegti galima daugiau nei vieną kartą.
„Perdegimo link einama lėtai, po truputį, iš pradžių žmonės to net nepastebi, gal kiek galvą skauda, kažko šiemet ligos puola, tai sloga, gerklė, tai skrandis neveikia, gal mane žmonės erzina. Tai reiškia, kad stresas „keliauja tolyn“ ir esame netoli perdegimo. Kai žmogus perdega, jam reikia apie 3 metų atsistatyti.
Tai jei kas iš kolegų sako, kad perdegė, o po mėnesio vėl perdegė, tikriausiai čia yra tas pats perdegimas. Bet po to, jei jam atrodo, kad iškilo kaip feniksas, tai greičiausiai jis nebuvo perdegęs. Nes toks žmogus nebekalba, kad yra perdegęs, jam viskas tas pats, jis būna pasyviai agresyvus, abejingas, ir savo atžvilgiu nedėmesingas.
Bet per tuos 3 metus dirbant su savimi, ieškant darbo ir poilsio balanso, tokios darbovietės, kuri užtikrintų galimybę ne tik dirbti, bet ir gyventi, skaičiuotų darbo krūvį, atkreiptų dėmesį į organizacijos kultūrą, bendravimą, resursus, kad žmogui jų pakaktų atlikti užduotis, [galima grįžti į darbo rinką]“, – aiškino profesorė.
Vis tik ji konstatavo, kad po perdegimo žmogus niekada nebegrįžta į savo buvusį darbingumą ir sveikatą. Toliau ir antras perdegimas įvyks greičiau, atsparumas aplinkos sąlygoms mažėja.
Jauni žmonės emociškai mažiau atsparūs
A. G. Raišienė pasakojo, kad paskutinysis iš keturiomis bangomis atliktų darbuotojų tyrimų buvo labai reprezentatyvus. Apklausus 643 respondentus paaiškėjo, kad perdegimo požymiai nepriklauso nuo lyties, bet priklauso nuo amžiaus.
„Vis tik jauni žmonės yra mažiau atsparūs, jiems būdingas emocinis išsekimas, kuris jau yra vykstančio perdegimo simptomas. Čia kalbame apie 18–25 metų jaunuolius, bepradedančius dirbti, dar kartu ir studijuojančius. Jie yra dvigubai dažniau emociškai išsekę darbovietėje nei darbuotojai nuo 35 iki 55 metų“, – nurodė ji.
„Perdegimo link einama lėtai, po truputį, iš pradžių žmonės to net nepastebi, gal kiek galvą skauda, kažko šiemet ligos puola, tai sloga, gerklė, tai skrandis neveikia, gal mane žmonės erzina“, – pastebėjo A. G. Raišienė.
Jaunesniems darbuotojams dažniau pasireiškė ir vadinamoji depersonalizacija, kuri apibrėžiama kaip būsena, kai žmogus yra atsisiejęs nuo aplinkos, nebenoriu suvokti, kokią įtaką daro aplinkai ir kokią ji daro jam, koks jo vaidmuo ir pan.
„Tokią depersonalizaciją turi daugiau nei kas antras 18–25 metų respondentas, tuo metu tarp virš 35 metų darbuotojų ją turėjo kas trečias. Tiesa, nors vyresni darbuotojai emociškai stipresni, daugiau empatiški, tačiau jų produktyvumas streso sąlygomis sumažėja daugiau nei jaunimo“, – kalbėjo profesorė.
Kaip tam įtakos turi nuotolinis darbas? „Tuose tyrimuose, kuriuos darėme dar po COVID-19, buvo įdomių dalykų, buvo momentų apie pasyvią agresiją, net kilusį pasibjaurėjimą žmonėmis, kai esi pervargęs, išsekęs nuo darbo. Ir atrodė, kad tas nuotolinis darbas turi kažkokį neigiamą poveikį.
Bet mūsų tyrimas parodė, kad darbas biure turi kitų, lygiai taip pat stiprių neigiamų poveikių. Ir tik hibridinis darbas, [kai dirbama bent kokią nors dalį iš ofiso], gelbėja nuo perdegimo, tai čia yra gera žinia.
Tai kai darbdaviai mėgina grąžinti darbuotojus į biurus, pirmiausia reikėtų mokyti lyderius dirbti su žmonėmis, kurie dirba nuotoliu, suprasti, kad jiems reikia nuolatinio ryšio – ne patikrinimo, sekimo, kiek minučių dirbai, sekimo ir pan. ir informacijos, ką daro visi, ką turiu padaryti, koks mano rezultatas, kiek mano darbas svarbus“, – kalbėjo A. G. Raišienė.
Ji pridūrė, kad perdegimo riziką vienodai mažina bet koks skaičius darbo dienų iš namų ir biuro: „Proporcija gali būti bet kokia, neradome reikšmingų skirtumo, ar tai bus viena, ar keturios darbo dienos nuotoliu.“
Kaip nepakliūti į perdegimo spąstus?
Ką daryti, kad darbuotojas būtų ir įsitraukęs, ir išliktų darbingas? Pašnekovė visų pirma patarė planuotis darbus. Ji atkreipė dėmesį, kad vis dar išlieka toks keistas dalykas – kai vadovai nemato darbuotojo, jiems atrodo, kad jie gali padaryti daugiau.
„Galbūt tai vyksta nesąmoningai, bet labai keista, kad darbuotojai, dirbantys iš namų, gauna daugiau užduočių nei tie, kurie yra biure. (...) Tarsi atrodo, kad jie galės padaryti daugiau. taigi pirmiausia reikėtų skaičiuoti krūvį.
Kitas dalykas būtų būtinai užtikrinti komunikacijos įvairovę – ir sinchroninę, ir asinchroninę. Nepakanka vien laiškų, bet nepakanka ir vien skambučių ar susitikimų Teams. Tai turėtų būti derinama ir pagal darbo pobūdį, ir asmenybę.
Galiausiai turbūt pats svarbiausias dalykas yra užtikrinti išteklius – tai ne tik darbo vieta, bet ir laikas, ir bendradarbiavimas, ir grįžtamasis ryšis, ir matomas atlygis, taigi turėtų būti motyvavimo sistema. Svarbu, kad iš darbuotojo nenorėtume stebuklo, o to norisi, kai jo nematai. Atrodo, jis turi laiko, tai gali“
Be to, ji atkreipė dėmesį, kad dirbant nuotoliu lygiai taip pat daugiau reikalauja ir jo asmeninė aplinka, tad stresui kauptis sudaromos dar palankesnės sąlygos:
„Sako, taigi namuose esi, gali atvažiuoti, nuvežti, gali vaiką pasiimti, pietus padaryti, kodėl taip nesveikai maitinatės, juk namie sėdi, gali padaryti valgyti. Taigi reikalavimai nuotoliniam darbuotojui yra didesni.
O biure žmonės patiria stresą dėl pokalbių, perdėtos socializacijos, kurie nebeduoda pliusų. Tad patarimas vadovams būtų užtikrinti proporcingą darbo krūvį.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
