Daugiau apie tai – TV3 Žiniose.
Vos įžengus į Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namus – apgaubia mistika: blausi šviesa ir mirksinčios žvakių liepsnelės. Paroda „Memento mori“ – „Atmink, kad mirsi“ pasakoja garsių muzikų mirties istorijas. Pavyzdžiui, Juozas Tallat-Kelpša mirė 1949 vasario 5-ąją tiesioginio radiofono eterio metu.
„Jis mirė tiesioginio eterio metu vykstant koncertui, jis tuo metu dirigavo savo parašytą kantatą“, – pasakoja kultūrinių veiklų koordinatorė Danguolė Jonušaitė.
Kita parodos erdvė – kambarys, kuriame 1948 balandžio 16 dieną užgeso kompozitoriaus Juozo Gruodžio gyvybė.
„Kompozitorius ir buvo pašarvotas tame kambaryje ant miegamosios sofos, kuri ir šiandien stovi“, – dalinasi koordinatorė.
Tiesa, vėliau atsisveikinimo ceremonija surengta kitur.
Makabriškos laidotuvių tradicijos
Muziejininkai atveria slėpiningą temą – per muzikų šeimų išsaugotas mirtimi dvelkiančias relikvijas atskleidžia 20 amžiaus viduryje gyvavusias laidotuvių tradicijas, kurios šių laikų žmogui atrodo keistai ar net makabriškai. Dalis jų jau išnykusios, pakitę ar traukiasi užmarštin. Tokia tema – itin rizikinga.
„Nors ir saugome tuos eksponatus, bet jie retai palieka muziejaus saugyklas, nes jų eksponavimas kaip ir moralines dilemas kelia – ar galima eksponuoti, kur yra riba tarp kultūros sklaidos ir galimos nepagarbos, ir kaip tos ribos neperžengti“, – kalba Kauno miesto muziejaus atstovė Irma Grigaitytė.
Kambario kertėje į akis krenta laidotuvių vainikas – jis metalinis ir net spalvotas. Tarpukariu ir sovietmečio pradžioje jų kiekis šermenyse rodė velionio statusą.
„Tai parodydavo žmogaus svarbą, nes šiaip žmonėms būdavo atnešamas vienas vainikas, o kultūros veikėjams galėjo būti ir 20, kaip, pvz., Juozui Gruodžiui, tai pas mus saugoma 19 kaspinų nuo tokių metalinių vainikų. O tie vainikai buvo gana brangūs“, – sako I. Grigaitytė.
Didingas velionio atminimas
Toks rankų darbo vainikas anuomet kainavo apie 40 rublių – milžiniškus pinigus. Tad po laidotuvių juos nešdavosi namo, ant kapo palikdavo vieną ar du, o šiems surūdijus – atnešdavo iš namų kitus.
„Juos pasiimdavo iš kapinių ir tam, kad jie išliktų, saugodavo namuose. Kaip ir Stasė Gruodienė Juozo Gruodžio vainikus saugojo namuose sukabintus ant sienos. Ir kitoje nuotraukoje, darytoje metai po kompozitoriaus mirties – tai minint metines – galima juos pastebėti“, – aiškina D. Jonušaitė.
Liudininkai dar pamena, kaip procesijai judant kapinėse tokie metaliniai vainikai labai girgždėdavo. Eilinius žmones dažniausiai šarvodavo namuose, o štai iškilius žmones – su jų profesijomis susijusiose vietose. Specialių šarvojimo salių nebuvo.
„Pasikeitė, kaip atrodo šermenų salė, nebematome gėlių vazonėliuose, kurios buvo statomos, tai lelijos, pelargonijos, jacintai. Jos turėjo ne tik dekoratyvinę reikšmę, bet ir maskuodavo nemalonius kvapus“, – nurodo Kauno muziejaus atstovė.
Tradicijos prie karsto
Įsiamžinti išsirikiavus šalia velionio karsto irgi buvusi neatsiejama laidotuvių tradicija, jau beveik išnykusi 21 amžiuje. Tokių nuotraukų apstu, kaip ir greičiausiai daugelio šeimų albumuose. O štai įžymiems žmonėms darydavo ir pomirtines kaukes.
„Stasio Šimkaus pomirtinė kaukė buvo padaryta 1943 metais, po kompozitoriaus mirties. Ji ypatinga, nes turi daug smulkių detalių – turi antakius, plaukus, blakstienas, ji yra skirta pastatyti“, – pasakoja Danguolė Jonušaitė.
Juozo Gruodžio pomirtinis antspaudas kiek paprastesnis.
Kaip dėsto kultūrinių veiklų koordinatorė, „nuo mirusio žmogaus veido nuimdavo naudodami gipsą, vašką ar kitą plastikinį mišinį ir sustingęs toks antspaudas vėliau buvo naudojamas biustų, skulptūrų, portretų ar piešinių piešimui“.
O štai balta lyg jaunamartės suknele, kaip pabrėžia parodos kuratorė, ilgą laiką buvo laidojamos jaunos merginos, išruoštos lyg amžinoms tuoktuvėms su mirtimi.
Paroda sulaukė milžiniško susidomėjimo, o bilietai į ekskursijas išgraibstyti vos per kelias dienas.
Visą reportažą žiūrėkite aukščiau pateiktame vaizdo įraše.
