Niekada neblizgantys Seimo reitingai kiekvienos kadencijos pabaigoje pasiekia dugną, o šiuo metu yra rekordiškai maži. „Vakaro žinios“ aiškinosi, kodėl institucija, kuri turi būti gerbiama, laikoma sukčių vieta.
Neseniai paskelbti naujausi tyrimų duomenys rodo, kad visuomenės pasitikėjimas Seimu viršijo visų laikų antirekordą: tik 18 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų mano, kad parlamentas yra geras.
Aišku, Seimo reitingai niekada nebuvo aukšti, dažniausiai vos viršydavo 20 procentų. Dažnai kadencijos pradžioje jie būna aukščiausi, pabaigoje pasiekia žemiausią ribą. Bet tokio žemumo kaip dabar nebuvo niekad.
„Vakaro žinios“ ieškojo atsakymo, kas lemia tai, jog Seimu Lietuvoje nepasitikima labiausiai iš visų institucijų.
Žmones atbaido nesibaigiantys skandalai
Parlamentaras Vytautas Čepas įsitikinęs, kad visuomenė Seimu nepasitiki ne dėl nevykdomų pažadų, o dėl niekad tarp politikų nesibaigiančių skandalų. "Priežasčių žemiems reitingams yra daug. Pripažįstu, kad ypač šis Seimas sunkokas. Vien pastarųjų dienų įvykiai parodė, kad ne darbus dirbam, o biliardą žaidžiam - stumdom "dūrą". Interpeliuojame nuolat, kol visai nusiinterpeliuosime", - pripažino V.Čepas.
Politikas pažymi, kad reitingų nekelia ir nuolat neišpildomi rinkimų pažadai. „O juos išpildyti nėra jokių šansų. Prižadama, kad tik išrinktų, visokių absurdų. Dauguma pažadų yra visiškai nerealūs. Pavyzdžiui, viena partija pažadėjo pensijas pakelti visiems iki 80 proc. vidutinės algos dydžio. Tam reikėtų 21 mlrd. litų. Vadinasi, kitoms reikmėms liktų tik 10 mlrd. Visiška nesąmon“, - piktinosi parlamentaras.
Tačiau, anot V.Čepo, ne pažadų nevykdymas, o nesibaigiantys skandalai labiausiai gadina Seimo įvaizdį. "Aišku, ir žiniasklaida prisideda prie neigiamo fono sukūrimo. Kai padarai ką gero - neskelbia. O jei tik kas girtas pavairuoja - iškart viskas pranešama. Įvaizdį gadina Seimo nariai, kurie nė neketina dirbti kitą kadenciją. Daugelis eina tik vienai kadencijai, kad pakeliautų po pasaulį. Per 4 metus savo pasiima, ir viskas. Tokie ir nesirūpina Seimo įvaizdžiu", - paaiškino V.Čepas.
Už gerus darbus nuodėmės atleidžiamos
Politikos apžvalgininkas Artūras Račas neabejoja, kad didžiausia Seimo nepopuliarumo priežastis - visiškas nesirūpinimas visuomene. "Nesunku paaiškinti, kodėl iškart po rinkimų kiek padidėja Seimo reitingai. Žmonėms atsiranda viltis, kad bus geriau, negu buvo prieš tai, kad pagaliau kas nors pasikeis. Bet kai kiekvieną kadenciją žmonės vis labiau įsitikina, kad niekas nesikeičia arba keičiasi tik į blogąją pusę, tai reitingai vis mažėja. Po būsimų rinkimų reitingai vėl kiek pakils, o po to ir vėl kris", - įsitikinęs A.Račas.
Politikos apžvalgininkas įsitikinęs, kad Seimas nepopuliarus ne dėl savo pomėgio statytis sau naujus rūmus, viešbučius, pasiskirti tūkstančius litų kanceliarinėms išlaidoms ar dėl skandalų. "Jei Seimas darytų gerus darbus, už smulkias nuodėmes žmonės jiems atleistų. Už suklydimus geriems žmonėms atleidžiama. Deja, Seimas daro tik blogus darbus. Į valdžią patekusios partijos visą dėmesį, pastangas skiria tik savo narių asmeninei gerovei didinti ir siekiams išlikti valdžioje. O štai, tarkime, mokytojai prisimenami tik tada, kai šie vos ne mirštantys iš bado ateina į Seimą. Kaip tada Seimas gali tikėtis savo aukštų reitingų", - stebėjosi A.Račas.
Politika - kaip mylimoji
Įsisiūbuojant diskusijoms dėl tragiškai mažo pasitikėjimo Seimu,
psichoterapeutas Olegas Lapinas parlamentą lygina su mylimąja. Kadencijos
pradžioje mylimoji žino, kad ją myli, todėl savais trūkumais nesirūpina,
o vėliau išsigąsta, jog vyras gali išeiti pas kitą.
"Reitingų smukimą galima sieti tik su žmonių blaivėjimu. Tai galima
lyginti su įsimylėjimu. Susižavėjimui nykstant jūs blaiviau imate
žiūrėti į savo išrinktąją. Tas pats yra ir su politika.
Visuomenė kas ketverius metus keičia savo mylimąją.
Tada atsiranda naujas susižavėjimas ir reitingai kiek pakyla. Tačiau
visos mylimosios turi trūkumų ir nė nebando jų taisyti: kam tai daryti,
jei myli ir su trūkumais. Jai rūpi ne išrinktasis, o kosmetika. Tik
kadencijos pabaigoje išsigąstama, kad išrinktasis gali išeiti pas kitą.
Tada pradedamas rodyti dėmesys ir jam.
Seimo reitingai pakiltų, jei atsirastų politikų, pripažįstančių savo
trūkumus ir klaidas.
Tačiau nė vieno tokio politiko Lietuvoje nėra. Neįsivaizduoju politiko,
sakančio: atgailauju, padariau nuodėmę, atleiskit. Čia jau būtų ohoho
kokio lygio įvykis. Jis patektų į istoriją ir vadovėlius, o moksleiviai
jo kalbas turėtų mokytis kaip nacionalinio didvyrio“.
