Pradėsiu nuo teiginio, kurį daugelis mūsų politologų be abejo sukritikuos, nes jis akivaizdžiai prieštarauja „oficialiosios politologinės skalės“ standartui:
nacionalizmas (tautiškumas) ir kosmopolitizmas (betautiškumas) šiuo metu yra esminės, vyraujančios ideologijos pasaulyje, o tradicinis socialinis-ekonominis politinių jėgų ir žmonių, pagal jų nuostatas, skirstymas į „dešiniuosius“, „kairiuosius“, „centristus“, „ultradešiniuosius“, „ultrakairiuosius“ ... yra tik 19 amžiaus reliktas, kurio vis dar vengiama aiškiai bei nedviprasmiškai atsisakyti. Nors jis akivaizdžiai neatlaiko bet kokio „patikrinimo“ realiame „politiniame“ gyvenime.
Tam, kad visiems būtų aišku, apie ką kalbėsime, pateiksiu sąvokų apibrėžimus bei smulkesnius apibūdinimus. Deja, bet buvusio „sovietinio bloko“ valstybėse (kaip ir jau gerokai anksčiau - Rusijos imperijoje) tyčia buvo iškraipomos Vakaruose naudojamos politologinės sąvokos - ir nacionalizmo, ir kosmopolitizmo. Nacionalizmas specialiai buvo painiojamas (o daug kur posovietinėse šalyse, ypač Rusijoje, ir dabar tai daroma) su šovinizmu ir imperializmu, o kosmopolitizmas buvo siejamas išimtinai tik su žydais.
Tikrojo nacionalizmo (lietuviškai - tautiškumo) esmė - „Kiekviena tauta turi teisę gyventi savo nepriklausomoje valstybėje, įkurtoje istorinėje-etninėje šios tautos žemėje“.
Kartu reikia atsiminti, kad savos tautinės valstybės įkūrimas yra ne tikslas, o tik priemonė. Nacionalizmo ideologijos pagrindinis tikslas yra pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas, o nepriklausomos tautinės valstybės yra svarbiausias įrankis siekiant šio tikslo.
Nacionalizmo ideologiniai principai ir politiniai tikslai:
- pasaulis istoriškai yra padalintas į skirtingas tautas, paprastai kalbančias skirtingomis kalbomis,
- kiekviena tauta turi teisę sukurti savo nepriklausomą tautinę valstybę tautos istorinėje-etninėje teritorijoje,
- istorinės-etninės tautų gyvenamos teritorijos ir politinės tautinių valstybių sienos turi sutapti,
- kiekviena tauta turi teisę pati spręsti savo pačios likimą savo įkurtoje valstybėje,
- valstybės esminė paskirtis yra sudaryti sąlygas valstybę sukūrusios tautos kultūriniam ir ekonominiam suklestėjimui šioje valstybėje,
- tauta yra pagrindinis valdžios šaltinis,
- svetimų etninių žemių okupacija nėra teisėta ir negali būti įteisinta jokiais tarptautiniais ar kitokiais susitarimais ar sutartimis, nepriklausomai nuo to, kiek laiko okupantas valdo tą žemę,
- pasaulyje dar egzistuojančios imperijos turi būti padalintos į tautines valstybes,
- kitataučiai kolonistai ir imigrantai, nelojalūs ir kenkiantys tautinei valstybei, nepripažįstantys tautos teisės valdyti savo žemę ir savo valstybę, gali būti baudžiami ir netgi iškeldinami į jų etninę teritoriją (valstybę), iš kurios atvyko jie patys ar jų protėviai.
Reikia pastebėti, kad tautos sąvoka yra subjektyvi ir todėl nėra tiksliai „matematiškai“ apibrėžiama taip, kad tas apibrėžimas be išlygų tiktų visiems dabar (ir praeityje) egzistavusiems tautų variantams.
Todėl ir egzistuoja keletas sąvokos „tauta“ apibrėžimų.
Tačiau visus juos jungia bendra savybė - tauta yra istoriškai susiklosčiusi žmonių bendrija ir kiekvienas tos bendrijos narys visų pirma pats save laiko tos tautos nariu, o kiti tos tautos nariai vienas kitą irgi tokiais pripažįsta, ir aiškiai atskiria save nuo kitų tautų (tai yra nelaiko save kitų tautų nariais).
Pavyzdžiui, dauguma lietuvių sutiks su teiginiu, kad lietuvis yra tas, kuris kalba lietuviškai, mąsto lietuviškai ir laiko save lietuviu. Kiti gal būt dar pasidomės jo protėvių tautybe.
Deja, bet žmogaus tautybę nulemia ne genai, o kultūrinė aplinka, kurioje jis išaugo.
Jei būtų priešingai, tai dabar lietuvių būtų ne 3,5 milijono, o kokie 25 milijonai (jei ne daugiau) - dabartiniai baltarusiai, lenkai, ukrainiečiai, rusai, vokiečiai, amerikonai ir kt., kurių protėviai buvo lietuviai.
Internete radau labai įdomų „Lietuvio pareigų“ sąrašą, kuri čia pacituosiu (deja, nežinau, kas jo autorius, todėl tikiuosi, kad skaitytojai patikslins).
Lietuvio pareigos:
1) lietuvis privalo nuoširdžiai mylėti savo Tėvynę Lietuvą ir jai uoliai darbuotis,
2) lietuvis turi gerai susipažinti su visa savo Tautos praeitimi bei Lietuvos istorija,
3) lietuvis privalo gerai pažinti Lietuvos Valstybės problemas, būti aktyviu savo Valstybės nariu ir stengtis, kad Lietuva būtų tikrai lietuviška ir Lietuvių Tauta stipri,
4) lietuvis turi laikytis savo sveikų lietuviškų papročių bei tradicijų ir sąžiningai atlikti savo tautines pareigas,
5) lietuvis privalo gerbti savo seną, gražią, vertingą kalbą ir ją visuomet vartoti,
6) lietuvis turi eiti savu lietuvišku keliu, reikštis lietuviškomis savybėmis — lietuviškai galvoti ir lietuviškai darbuotis,
7) lietuvis privalo stengtis, kad tarp visų lietuvių meilė ir vienybė viešpatautų,
8) lietuvis turi rūpintis, kad tarp visų lietuvių luomų idealu būtų lietuvybė,
9) lietuvis privalo įsisąmoninti ir ugdyti lietuvišką susipratimą bei lietuvišką sąmonę,
10) lietuvis kuria lietuviškoj dirvoj ir rūpinasi išvystyti visas lietuviškas kūrybines galias.
Mano asmeninė pastaba: šios taisyklės tinka bet kuriai tautai ir kalbai. Žmogus, kuris pritaria ir laikosi šių principų, be jokių abejonių gali save vadinti nacionalistu (arba lietuviškai - tautininku).
Kęstutis Čeponis yra Lietuvių Tautinio Centro pirmininko pavaduotojas ideologijai
