Žmogaus studijų centras neseniai konstatavo, kad save žalojantį elgesį, kurio atvejų skaičius Lietuvoje jau antrą dešimtmetį neužleidžia pirmųjų pozicijų kitoms Europos Sąjungos šalims, skatina gyventojų beviltiškumo jausmas, socialinių ryšių dezintegracija, sumažėjęs pasididžiavimas Lietuva.
„Dar rugsėjį, prieš pajuntant ekonominę krizę, atlikta gyventojų apklausa parodė, kad 4/5 Lietuvos gyventojų jaučiasi taip, lyg plauktų laivu, kurio jie nevaldo ir kurio krypties negali pasirinkti, – „Respublikai“ sakė Žmogaus studijų centro vadovas psichologas dr. Gintaras Chomentauskas. - Taigi bejėgiškumas, ateitis nieko gera nežada, aš ja netikiu, dabarties pakeisti negaliu, socialinės atramos nėra, valdžia problemų išspręsti nepadės. Visa tai ne tik skatina žmones gyventi nesveikai, bet ir kelia grėsmę Lietuvos išlikimui“.
„Respublika“ su psichologu G. Chomentausku diskutavo, kaip žmogui susiorientuoti susidariusioje situacijoje ir ar įmanoma ką nors joje pakeisti.
– Kartu su nauja valdžia į šalį atėjo ekonominis sunkmetis, žmonės netenka darbų, atlyginimų, pragyvenimo šaltinio, pasitikėjimo savimi, net šeimų. Ar įmanoma šioje situacijoje jaustis geriau?
– Mūsų studija aiškiai patvirtino – ne gyvenimas blogas, žmonių psichinė sveikata yra bloga. Mums reikia daugiau pozityvaus, konstruktyvaus požiūrio ir atsakomybės už savo pačių kuriamą gyvenimą. Deja, dabar madingi tamsūs akiniai. Pavyzdžiui, bendrojo vidaus produkto augimas Lietuvoje per pastaruosius septynerius metus buvo nuo 6,6 iki 8,8 proc. „Baltijos tigras“?
Fenomenas, konkuruojantis su Kinija? Ne. Per mūsų juodus akinius žvelgiant gyvenimas blogėjo... Kitaip sakant, regime apibendrintą, pesimistišką ir neteisingą realybės vaizdą. Tad šiuo atveju rekomendacija labai paprasta: padėti žmonėms pozityviau žvelgti į tikrovę, o ne kviesti juos į siaubo filmą, šešėlių ar monstrų pasaulį. Mano manymu, žmonių pozityvioms nuotaikoms formuotis milžinišką įtaką turi žiniasklaida. Juk pagal jos straipsnius vertiname, kas vyksta Lietuvoje.
– Ar prie tokio pesimizmo prisideda nekompetentingi valdžios veiksmai?
– Lemia dvi pusės – eiliniai žmonės ir šalies vadovai. Tiksliau, viena pusė – mes.
Deja, mūsų sąmonėje „mes“ suskaldytas. Žmonių požiūris į naują valdžią – labai paradoksalus ir mažai tyrinėtas Lietuvos fenomenas: tik ką išsirinkome geriausius (mes gi rinkome, ne užsienio spec. tarnybos!), ir jau kitą dieną Seimas ar Vyriausybė tampa aštriausios kritikos objektu. Net padaryti nieko – gero ar blogo – nespėjo. Kliedesys. Tačiau mūsų tyrimo kontekste jis gana iliustratyvus.
Atrodo, kad dabar žmonės apskritai nebetiki, kad jų sprendimai ko nors verti ar kad jie gali daryti kokią nors įtaką visuomenės gyvenimui.
Nors jie išrenka savo atstovus, tikėtina, geriausius, dėl kurių jie diskutavo, ginčijosi, tą pačią akimirką 4/5 žmonių sako, kad vis tiek mes plaukiame ne ten ir ne taip. Kodėl? Todėl, kad žmonės nebemato, jog demokratinėje valstybėje valdžia priklauso šalies piliečiams. Jie nebedrįsta pareikalauti nei iš eilinio valdininko, nei iš Vyriausybės, kad ji atstovautų jų valiai. Juk mes jai mokame atlyginimą, dėl mūsų malonės ji yra valdžioje. Žmonės ir nusivylę, ir bijo, kad pateks į nemalonę.
Ir dar. Įsijungia psichologinis gynybinis mechanizmas, pateisinantis mūsų pačių neveiklumą: tą pačią akimirką apkaltinti, sumenkinti mūsų pačių išsirinktus atstovus – jie kalti, ne mes! Žmonės ir sutrikę, ir tuo pat metu atstumia savo išrinktuosius, kuriems labai reikia paramos jų planams įgyvendinti.
Užburtas ratas, dvi sūpuoklių pusės: iš vienos – žmonių neviltis ir bejėgiškumas, iš kitos – valdžios nesugebėjimas girdėti žmonių rūpesčių ir su ja bendrauti normalia kalba, kuris kasdien didina pavojingą atotrūkį. Labai apmaudu, nes dar prisimename, kaip Sąjūdžio laikais žmonės rizikavo gyvybe, aukojo savo menkas santaupas trapiai valstybei. Jie jautė, kad yra reikalingi savo išsvajotai valstybei.
Jautė ir valdžia, kad be gyventojų paramos ji niekas. Galiausiai ir eita į valdžią ne dėl skrandžio, o dėl moralinio įsipareigojimo savo tautai...
– Ką galima padaryti?
– Remiantis psichologinėmis studijomis, esant tokiai krizinei situacijai, kokia yra dabar, blogiausia yra jausti savo bejėgiškumą ir galvoti, kad ateitis nieko gera nežada. Tuo tarpu paklausius viešųjų ryšių kompanijos susidaro vaizdas, kad ta krizė tokia didžiulė ir mums bus blogai gal penkerius, gal net dešimt metų. Ji tampa neišvengiamu monstru. Kaip jaučiasi žmogus? Labai blogai. Ką gali žmogus padaryti?
Nieko. Kur siūlymai, ką daryti žmogui krizės akivaizdoje, ką daryti verslui? Nėra. Mes tik girdime svarstymus, kaip užlopyti biudžeto skyles. Tuo tarpu gal žmonės gali prisidėti prie Lietuvos krizės spendimo?
Bet pirmiausia jiems reikia aiškiai pasakyti, kodėl valstybę ištiko ta krizė, kur dingo tie pinigai, – to žmonėms taip pat niekas nesivargina paaiškinti. Kaip ir kuo jis gali padėti valstybei dabar. Tarsi tai ne jo reikalas...
Kitaip sakant, atrodytų, kad tas valstybės gyvenimas, kurį patys sukūrėme, yra visiškai atskiras eiliniams piliečiams, kurie jaučia, kad dėl jų rūpesčių niekam per daug neskauda, ir atskiras valdžios vyrams, kurie gyvena savo pasaulyje.
– Gal laikas naujam Sąjūdžiui?
– Neturint vienijančio bendro tikslo tai būtų labai pavojinga, nes gali dar labiau supriešinti žmones. Žmonėms reikia bendrumo, supratimo, kad gyvename mažoje šalyje ir kad kiekvienas prisidedame prie jos kūrimo.
Vien dėl šios priežasties esame jei ne draugai, tai partneriai, suinteresuoti ir ekonomine, ir emocine Lietuvos gerove. Juk norime šypsotis ir Vilniaus gatvėje, ne tik Barselonoje...
Norėčiau, kad atgimtų tas užmirštas ryšys. Tam nereikia daug. Tiesiog reikia nuolat kviesti žmones pasidžiaugti savo bendrumu, kviesti bendriems darbams, džiaugtis vienam kito laimėjimais.
Artėja 2009 m., kai Vilnius taps Europos kultūros sostine. Nežinau, kiek tai suteiks džiaugsmo Vilniaus gyventojams, ar jie liks tik kieno nors gyvenimo šventės stebėtojais... Bet jei Vilniaus gyventojai patys taps tos šventės dalyviais, kad ir dažydami trimis spalvomis šaligatvį nuo Antakalnio iki Panerių ar kas vakarą susirinkdami padainuoti karaokės į Kalnų parką, jie tikrai prisimins šiuos metus. Dėl to, kad jie kūrė, jie dalyvavo.
– Esant krizei ne linksmybės galvoje...
– Blogiausia – laukti audros ir nieko nedaryti. Tada ir baisu, ir šalta. Tada kiekvienas užsisklendžia savo uždaroje erdvėje, kiekvienas minko savo mažytes ar dideles nelaimes, nesitikėdamas nei sprendimo, nei pagalbos iš šalia gyvenančių žmonių ar iš valdžios institucijų. Liūdna vieta gyventi.
Krizės, pavojaus akivaizdoje žmonės nori žinoti, kas darosi ir ką jie gali daryti. Ne tik kuo jie gali prisidėti prie savo išgyvenimo, bet ir kaip jie gali padėti Lietuvai. Tokiu žmonių noru galima tikėti. Tai įrodė mūsų istorija.
Aida Valinskienė
