Apie tai „Žinių radijo“ laidoje diskutavo Valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė, Seimo narys Kazys Starkevičius, krašto apsaugos viceministras Tomas Godliauskas, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Gyventojų apsaugos organizavimo skyriaus viršininkas Ernestas Trunovas.
Jūs padarėte auditą, turbūt apie 100 puslapių, ir maisto rezervo klausimu išvados skandalingos. [...] Kam reikėjo šito audito, koks jo tikslas ir ką jis atskleidė?
I. Segalovičienė: Kalbant apie rezervą, tai ne pirmas auditas. 2017 metais valstybės kontrolė buvo atlikusi auditą ir buvo suformuluotos rekomendacijos. Savo rekomendacijų įgyvendinimą visą laiką stebim ir jeigu matom, kad situacija negerėja ir matome, kad valstybei yra labai svarbu.
Turėkime labai aiškų supratimą, kad valstybės rezervas yra vienas svarbiausių valstybės saugumo architektūros elementų ir jis yra lygiai taip pat svarbus, kaip mūsų divizija, priedangos, pilietinis pasipriešinimas ir panašiai.
Dar iki man ateinant buvo priimtas sprendimas, kad tai bus daroma ir auditoriai matė rizikas. Ir šitas auditas buvo atliktas. Noriu pasakyti, kad audito ataskaitoje susifokusavome ne tiktai į maistą. Labai svarbu ir medicinos dalis, civilių saugos dalis ir dar turime ir susitikimo atsargų dalį.
Viena iš mūsų rekomendacijų – įtraukti Krašto apsaugos ministeriją ir mobilizacijos departamentą aktyviau, nes iš principo jie nedalyvauja rezervo formavimo klausime. Ir mūsų įsitikinimu, tai nėra gerai ir tvaru valstybei. Rekomenduojame tą daryti.
Noriu pasakyt, kad tie skaičiai – kaupimo, sukaupimo užduočių lygis, kurį mes atskleidėme, yra pagal dabartinę sistemą. Iš esmės, mes dabar fokusuojamės formuodami rezervą į trumpalaikes metines užduotis – kiek iki metų pabaigos reikės sukaupti.
Tačiau didesnė problema yra ta, kad mūsų rezervas ir tos pačios metinės užduotys nėra formuojamos įvertinus pagrindines didžiąsias grėsmes. Tai yra pagrindinis mūsų audito toks akcentas ir rekomendacija.
Rezervas turi būti planuojamas ilgalaikiškai ir atsižvelgiant į galimus pavojus. Kitaip tariant, mes kaupiam, pasakom, kad mums tiek reikia, bet mes tiksliai nežinom kokiai ekstremaliai situacijai, ar tai karo padėčiai ar mobilizacijai, ar evakuacijai. Ir tai yra labai blogai.
Iš esmės turim pasitvirtinę savo didžiąsias grėsmes, tai pagal jas ir planuokime rezervą, suskaičiuokime, kiek ko reikia kiekvienam scenarijui. Dabar to nedaroma ir atsargos yra nepagrįstos tais pavojais.
Šiandien, kaip auditoriai, negalime pasakyti, kad mūsų rezervas atitiks pavojaus scenarijų, kurį valstybė yra išsikėlusi. Ilgalaikis sukaupimo planas yra reikalingas su labai aiškiais terminais, iki kada mes sukaupsime. Turėti ne tik metines užduotis, bet ir ilgesnį laikotarpį po užduočių.
Pone Starkevičiau, kaip jūs vertinate šiuos vertinimus?
K. Starkevičius: Rodo, kad reikia skirti tinkamą dėmesį. Pokyčiai jau prasidėjo kai pradėjome studijuoti Ukrainos pamokas. Ankstesnis maisto rezervų kaupimas buvo dideliuose sandėliuose, kaip grūdų. Tarkime, kaupimas Jonavos sandėliuose ir buvo mokama už jo saugojimą. Kai suprantame, vienas dronas ir tų mūsų atsargų nėra.
Buvo iš esmės pakeistas pats valdymas. Visą koordinavimą perėmė Krizių valdymo centras ir sandėliai, kurie buvo centralizuoti, dabar yra išdėstyti visuose regionuose. Negaliu detalizuoti, kur ir pas ką jie yra. Kriziniu atveju iš visų sandėlių [...] būtų galima operatyviai perduoti reikalingą vandenį, maisto atsargas, kruopas ar konservus asmenims ir savivaldybėms, kurioms jų labiausiai reikia.
Žmonės gauna signalą, kad kalbame daug, bet padarome nelabai daug, lyginant su tais žodžiais. O kaip jums, (T. Godliauskai – tv3.lt) atrodo?
T. Godliauskas: Pirmiausia reikia pasakyti, kad nuo 2022 metų turime labai aiškų suvokimą ir tas suvokimas yra ne tiktai politiniame lygmeny, bet ir ministerijų, savivaldybių ir institucijų lygmenyje.
Daugeliui pasiruošimas nėra nauja tema. Daugelis į tai investuoja ir tam skiria pakankamai ir resursų, ir laiko. Matau pokyčių dinamiką į gerąją pusę. Kalbant apie pasirengimo lygius, reikėtų išskirti kelis.
Pirmas – gynybos pasirengimo lygmuo, už kurį tiesiogiai atsakinga yra Krašto apsaugos ministerija. Turime didžiulį pokytį ir tą mato piliečiai ir visuomenė. Tai yra pasitikėjimas ir didesnio finansavimo labai aiškių tikslų, kuriuos turi pasiekti Krašto apsaugos ministerija.
[...] Kalbant apie valstybės rezervus, svarbu paminėti, kad visas finansavimas, skirtas Krašto apsaugos sistemai, yra nukreiptas ir į pajėgumų, ir į reikalingų atsargų Lietuvos kariuomenei kaupimą, kad būtų užtikrinta reikalinga parengtis.
Reikėtų pridėti ir sąjungininkams reikalingos paramos priemonių parengimo pokytį, kuris irgi yra be galo svarbus. Į šitą pokytį įsitraukia ne tik Krašto apsaugos ministeriją. Pati NATO, sąjungininkai, kurie dalyvauja Lietuvoje. Šitame pasirengime aktyviai dalyvauja ir kitos institucijos: Energetikos ministerija, Susisekimo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, savivaldybės.
Jos lygiai taip pat turi tam tikrus uždavinius, kurie turi atliepti sąjungininkų pasiruošimą. Kalbant apie civilinę pasirengimo dalį, yra dvi dalys. Pirmoji dalis, ką tyrė Valstybės kontrolė, yra susieta su ekstremalių situacijų, krizių meto valstybės rezervo situacija. Kita, kuri yra daugiau Krašto apsaugos ministerijos priežiūros sritis, – įgyvendinti mobilizacijos pasirengimo karui dalis.
Valstybės kontrolės vertinimo sudėtinė dalis daugiau susieta su Lietuvos vyriausybės koordinuojama dalimi. Mes nesame tų išvadų, kurias Valstybės kontrolė pateikė Vyriausybei. Ar tai būtų maisto atsargos, vaistų atsargos, kuro atsargos ar civilinės saugos priemonių atsargos.
Galiu tik pasakyti, matydamas mobilizacijos valstybei pasirengimo pokytį, kad skirtinguose sektoriuose [...] iš tiesų yra poreikis. Ar jis atliepė visą rezervo sumanymą, reikėtų žiūrėti į tai, kas yra parašyta išvadose.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad ir klausytojai, ir mes visi suprastumėme, kad vertindami rezervo atsargas yra vienas [aspektas]. Kitas svarbus aspektas, vertinant valstybės rezervo atsargas, yra tai, ką valstybė pati iš savęs turi, gamina, kiek sukasi produkcijos pačioje pramonėje, gamybos sektoriuje.
Visos tos priemonės, viena arba kita prasme yra valstybės atsargos, nebūtinai tiesiogiai (susijusios – tv3.lt) su valstybės rezervo sumanymu arba konceptu. Žiūrėdami iš gynybinės pusės matome, kad visi valstybės resursai yra valstybės rezervai, kurie būtų reikalingi ir sutelkti tada, kada valstybei to labiausiai reikėtų.
Kalbant apie individualų žmogaus lygio pasirengimą krizėms, ekstremalioms situacijom, karams matome, kad mes dabar gyvename, lėktuvo terminais, turbulencinėje aplinkoje. [...] Kas svarbiausia, kalbant apie individualų lygį ir kaip jūs įvertintumėt, kiek šiandien mes gyvename atsipūtimo ir taikos mąstyme?
E. Trunovas: Kadangi taikos metas, tai natūralu, kad galbūt tokio kritinio požiūrio gal ir nėra, gal jo dabar ir nereikia.
Suomijoje irgi taikos metas, bet pasižiūrėkit, kokia kokybė pasirengimo jų.
E. Trunovas: Na taip, jie turi karčių istorinių pamokų, kurias išmoko ir ruošiasi nuo anksčiau iki dabar. Ir to, matyt, nepamiršo. Nors buvo laikotarpis, kai visos valstybės buvo kažkiek apleidusios pasirengimą. Bet kaip bebūtų laikai keičiasi ir kas išlaikė tą infrastruktūrą daugiau ar mažiau parengtą, aktyvią, tai tiems yra galbūt lengviau dabar.
Grįžtant prie Lietuvos, mes irgi nuo 2022 metų, matyt jau žymiai rimčiau žiūrim į viską ir suaktyvėjimas jaučiamas. Kalbėsiu apie civilių saugos sritį. Joje ir pasirengimo priemonių visokių nemažai vyksta.
Kokia situacija su slėptuvėmis? Amžinas mūsų klausytojams kylantis klausimas – kiek mes jų turim šiandien?
E. Trunovas: Kolektyvinės apsaugų statinių, kaip žinia, yra kelios rūšys. Gyventojams aktualiausios yra priedangos, jeigu reiktų slėptis nuo karinio pobūdžio grėsmių. Kolektyvinės apsaugos statinių nuo 2022 metų žymiai padaugėjo. Kai tuo metu buvo tik kolektyvinės apsaugos statiniai, o priedangų nebuvo. Dabar jų yra tikrai nemažai, daugiau nei pusė gyventojų ten galėtų būti sutalpinti.
Jų parengties lygis, komforto sąlygos, tai dar negalima apie tai kalbėti, viskas yra tobulintina. Bet žingsniai irgi yra daromi ir yra finansuojami projektai, informacijos nemažai teikiama. Kas domisi, tai tikrai to pakanka.
Priminsiu, kad tiek mūsų puslapyje LT72, tiek ir mobiliojoje programėlėje gyventojai gali rasti visokių patarimų. Dėl maisto – rekomenduojama pasirengti, būt pasirengus bent 72 valandoms. Tačiau namų sąlygomis maisto atsargų būtų galima laikyti daugiau.
Jeigu gyventojams nereiktų nereikėtų evakuotis, tai namie autonominiu režimu gyventojai išgyventų žymiai ilgiau nei 72 valandas. Tam irgi turime rekomendacijų tam pačiam minėtam LT72 tinklalapyje.
Kalbant apie pasirengimą krizei, ekstremaliai situacijai, kas yra tie baziniai, pagrindiniai dalykai?
E. Trunovas: Tiesiog bandyti įsivaizduoti, kad tai nebus eilinė situacija, nebus patogu, kad visko trūks, visko visiems reikės vienu metu ir paprastai to negausi. Jeigu norime saugiai ir be didesnio streso išgyventi tam tikrą laiką ir nesitikėti, kad visur visus visi išgelbės visos tarnybos, nes jos bus užsiėmusios tuo metu, tai pasirengimas yra būtinas.
Kaip pasirengti? Nemažai informacijos yra mano minėtame (LT72 – tv3.lt) tinklalapyje. Reikėtų pasirūpinti savo transporto priemone, kuru, jeigu norėsite išvykti kažkur, nelaikyti tuščio bako. Būti pasirengus, turėti savo alternatyvią, galbūt paruoštą vietą, kur galima persikelti, jeigu prarasite būstą arba žinoti savivaldybės kontaktus, sekti jų informaciją, kur gali būti parūpinta pragyvenimo vieta, jeigu to reikėtų.
Nesitikėti, kad kažkas ateis, tave už rankos paims ir per šitą sudėtingą lyną perves. Lietuvoje yra to tokio mąstymo – kažkas turi viską padaryt, kažkas turi pasirūpint, kažkas turi mane pagydyt, kažkas turi mano problemas išspręst. Tai kartais pasižiūrėti į veidrodį reikėtų dažniau.
Visą „Žinių radijo“ laidą galite žiūrėti čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
