Rimantė Šalaševičiūtė dirbo Vaiko teisių kontroliere, Seimo kontroliere, dėsto universitete. Gyvena už Vilniaus, tad kaimo vaikų problemas žino ne iš nuogirdų. Jei kaimo vaikų padėtis nesikeis, provinciją netrukus paliks gabiausi ir energingiausi žmonės, o buvęs klestintis žemės ūkio kraštas, galintis plėtoti turizmą ir turtinti šalį, taps milžinišku didžiasaliu.
Toliau nuo miesto – daugiau problemų
Kaimiečio sąvokai lietuviai kartais suteikia neigiamą atspalvį. Dažniausiai taip elgiasi mandagumo ir tolerancijos normų nesilaikantys asmenys. Kas, jūsų nuomone, telpa į kaimo sąvoką ir ką vadinsime kaimo vaiku? Ar miesto ir kaimo vaikai skirtingi?
Kaimo ir miesto vaikai skiriasi. Miestiečiai drąsesni, labiau išprusę, aktyvesni. Kaime gyvenantiems šių savybių trūksta. Tačiau remdamasi savo ilgamete patirtimi galiu pasakyti, kad kaimo vaikai nuoseklesni, logiškesni, ištvermingesni ir darbštesni.
Kaimo vaikams ir trūksta drąsos, aktyvumo, bet jie tikrai dėl to nekalti. Vaiko socializacija yra ilgas ir sudėtingas procesas. Intensyviausiai socializacija vyksta vaikystėje ir jaunystėje, šį procesą pradeda tėvai, vėliau tęsia pedagogai. Geografinė, gamtinė ir socialinė aplinka taip pat turi didelę reikšmę asmens egzistavimui ir vystymuisi, o ypač svarbi yra gyvenamoji vieta.
Sąvokos „kaimas“ šiuo atveju nereikėtų suprasti tiesiogiai. Noriu pakalbėti apie problemas, kurios iškyla ir tradicinio kaimo, ir miestelių bei miesto tipo gyvenviečių vaikams. Šie teritoriniai padaliniai yra skirtingo dydžio, skiriasi ir susisiekimo galimybės bei atstumai iki miesto centro. Juose gyvena nedaug gyventojų, čia ribotos darbo rūšies pasirinkimo galimybės, nepakankamai išvystytas visuomeninis aptarnavimas, mažai kultūros įstaigų. Kaimo vietovėse gyvenantiems žmonėms sunkiau pasiekiamos sveikatos priežiūros paslaugos, čia didesni mirtingumo rodikliai, daugiau vaikų nei mieste tampa nepriežiūros ir smurto aukomis, didesnis nei mieste nepilnamečių nusikalstamumas.
Kol trūksta valstybės dėmesio, kaimui atgimti padėtų bendruomenių steigimasis, žmones spręsti problemas galėtų telkti kaimo inteligentija, juk kiekviena gyvenvietė turi savo šviesuolį.
Sprendžiant iš šalyje vykstančių procesų, šviesuolių ir inteligentų kaime gali nelikti. Galbūt per aštriai pasakiau, tačiau statistika rodo, kad ikimokyklinis ugdymas prieinamas tik kas penktam kaimo vaikui. Jiems nelengva įgyti net vidurinį išsilavinimą
Pirmiausia pakalbėkime apie vaikų ikimokyklinį ugdymą. Švietimo ir mokslo ministerijos 2010 m. veiklos ataskaitoje teigiama, kad ikimokyklinis ugdymas Lietuvoje nėra toks populiarus ir toks prieinamas kaip daugumoje kitų ES valstybių. Tarkime, ES valstybėse ikimokyklinio ugdymo įstaigas 2008 m. lankė
90 proc. ketverių metų vaikų, o Lietuvoje – tik 60 proc. 2009 m. Lietuvoje į šias ugdymo įstaigas kas rytą vykdavo šiek tiek daugiau nei pusė – 54,7 proc. – vaikų nuo 1 iki 6 metų, iš jų 72,6 proc. buvo miesto vaikai, o tik 22,8 proc. – kaimo. Užklupus krizei, situacija dar šiek tiek pablogėjo.
O kuo vėliau kaimo vaikas pradedamas ugdyti, tuo daugiau neigiamos įtakos padaroma tolesnei jo mokymosi sėkmei. Itin mažą ikimokyklinių įstaigų lankymą kaimuose lemia ne tik šių įstaigų trūkumas bei įvairūs socialiniai reiškiniai: nedarbas, skurdas, tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu, socialinė atskirtis, bet ir tai, kad šeimos neišgali mokėti už ikimokyklinio ugdymo paslaugas. Dauguma savivaldybių, nustatydamos mokesčio dydį, nelabai atsižvelgia į šeimų finansines galimybes ir neprisiima atsakomybės už vaiko teisę į kokybiškas paslaugas rengiantis mokyklai. Be abejo, tai nereiškia, kad visų savivaldybių administracijos abejingos kaimo mažiesiems. Ikimokyklinio ugdymo plėtrai koją kiša ir prasta daugelio savivaldybių finansinė padėtis.
Apie vis tolstančias mokyklas
Gal kaimo vaikams nereikia ir vidurinio išsilavinimo – juk jo neteikti būtų taupiau?
Suprantu jūsų humorą. Konstitucija ir kiti šalies įstatymai skelbia, kad vaikas privalo mokytis (turėti tokią galimybę) nuo 7 iki 16 metų. Tačiau Statistikos departamento duomenys nedžiugina. Įsigilinkime į keletą skaičių. 2011 m. Lietuvoje mokyklą lankė 340 258 vaikai nuo 7 iki 16 metų, iš jų miestiečių – 215 033, o kaimo – 125 225. Palyginus pradinėse mokyklose besimokančių vaikų skaičių procentais galima teigti, kad mieste mokosi 8,75 proc. vaikų, o kaime tik 0,36 proc. Beje, pradinių mokyklų miestuose yra 76 , o kaimuose tik 10.
Štai kas nutiko, pradėjus uždarinėti pradines kaimo mokyklas.
Miesto vidurinėse mokyklose mokosi 46,94 proc. moksleivių (miestuose yra 160 tokių mokyklų), o kaime – tik 22,92 proc. (125 mokyklos). Gimnazijose miesto moksleivių mokosi 47,74 proc., o kaimo – tik 17,78 proc. Be to, miestuose yra 163 gimnazijos, o kaime – 49.
Ir įdomiausia tai, kad būtent kaimo vietovėse sukoncentruotos pagrindinės mokyklos – jų ten yra net 344, o štai mieste – tik 152. Todėl ir peršasi mintis: gal kaimo vaikams užtenka dešimtmečio išsilavinimo, kam jiems vidurinis?
Oponentai sakys, jog 16 metų vaikai ne tokie maži, kad negalėtų savarankiškai siekti žinių.
Reali padėtis kitokia. Kaime gyvenantys vaikai penkis kartus rečiau įgyja aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą nei miesto vaikai. Tad iš kur atsiras inteligentų, norinčių grįžti į kaimą, dirbti, kurti ir tapti vietos bendruomenių šviesuliais?
Be abejo, viena priežasčių, dėl kurių daug kaimo jaunimo neįgyja aukštojo išsilavinimo, tai motyvacijos stoka. Tačiau įžvelgiu gilesnes šaknis. Jei vaiko galimybės mokytis kuo arčiau gyvenamosios vietos ribotos nuo pat mažų dienų, jei trūksta bibliotekų, mažai kultūros renginių, kitų vaikus dominančių priemonių, iš kur atsiras motyvacija ir žinių troškimas? Juk daugeliui kaime gyvenančių vaikų net internetas yra prabanga. Manau, tai kaimo vaikų diskriminacija, turinti neigiamos įtakos jų ateities perspektyvoms ir gyvenimo kokybei.
Kaimuose mažėja vaikų
Lietuva „išsivaikšto“: kaimuose daugėja apleistų sodybų, mažėja gyventojų. Likti kaime ar į jį persikelti iš miesto nori vis mažiau jaunosios kartos atstovų.
Per penkerius metus vaikų kaime sumažėjo šeštadaliu. Mieste šių metų pradžioje gyveno 64, 2 proc. vaikų, o kaime – 35 proc. Vaikų mažėja visoje Lietuvoje, tačiau kaime – greičiau nei mieste. Nors daugiavaikių šeimų kaimuose ir miesteliuose daugiau nei didmiesčiuose.
Per pastaruosius penkerius metus vaikų mieste sumažėjo 14, kaime – 16 proc. Dažniausiai tėvų globos netenka būtent kaimo vaikai.
Nesinori nagrinėti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ir Lietuvos prisiimtų įsipareigojimų. Tačiau norisi priminti, kad Konvencija pagal teisės aktų hierarchiją turi aukščiausią juridinę galią, kurią privalu vykdyti, nepriklausomai, ar patinka ji mums, ar ne. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo vadove pastebėta, kad kaimo vaikai patiria diskriminaciją sveikatos priežiūros srityje, o ypač – sudarant vienodas galimybes įgyti išsilavinimą. Tai skubiai spręstinos problemos.
Iš kaimo kilo daug garsių rašytojų, mokslininkų, politikų. Gal ir dabar ne viskas beviltiškai prarasta?
Kaimiškuosiuose rajonuose naujų vaikų žaidimų aikštelių įrengiama mažai, o esamų būklė dažnai prasta. Tad vaikai nuo mažens neturi, kur burtis, leisti drauge laisvalaikį.
Iki artimiausios mokyklos ar įstaigos, kur organizuojami būreliai, – dešimtys kilometrų.
Kaimo vaikams sunku nuvykti į atokiai esančią ugdymo įstaigą, o Transporto lengvatų įstatymas numato, kad vaikai iki 7 metų tarpmiestiniu transportu gali važiuoti nemokamai, nuo 7 iki 10 metų – jau turi mokėti pusę bilieto kainos, vyresni nei 10 metų moka visą kainą – kaip suaugusieji. Tik tapus studentu, vėl pradedama taikyti 50 proc. nuolaida.
Tiesa, papildomų nuolaidų ar lengvatų moksleiviams gali nustatyti savivaldybė. Kiekviena elgiasi savaip: skiriasi atstumai, kuriais važiuojant taikoma nuolaida, nevienodos ir papildomo ugdymo įstaigos, į kurias vežama su nuolaida ar nemokamai. Dėl kai kurių savivaldybių nemeilės vaikams, kurių tėvai yra socialiai remtini ar turi daugiau vaikų, pastariesiems uždaromi keliai pasinaudoti neformaliojo ugdymo galimybėmis. Taip Lietuva tikriausiai praranda ne vieną potencialų Europos ar net pasaulio čempioną, garsų dainininką, menininką ar aktorių.
O kaip daugiafunkcių universalių centrų, apie kuriuos tiek daug kalbėta, steigimas kaimo vietovėse?
Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 m. nuostatose buvo numatyta skatinti universalių centrų kaimo vietovėse steigimą. Jie turėjo įsikurti pertvarkos metu uždaromų bendrojo lavinimo mokyklų arba jau veikiančių bendruomenės namų patalpose. Šie centrai turėjo teikti ne tik ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo, bet ir papildomo bei specialiojo ugdymo, suaugusiųjų neformaliojo švietimo ir kitas paslaugas. Šie centrai turėjo būti steigiami naudojant ES struktūrinių fondų lėšas ir tapti kaimo bendruomenių traukos namais. Greitai baigsis programos vykdymo terminai, o lėšos panaudojamos vangiai. Girdėjau, kad likviduotų pradinių mokyklų pastatus net sugebėta parduoti buvusiems mokyklų pedagogams. Todėl ir daugiafunkcių centrų steigimas vyksta labai lėtai.
D. Norkienė
