Po šio incidento Čečėnijos valdžia Aldy kaime suėmė apie 20 Zakrijevo giminaičių, pranešė keli Čečėnijos opoziciniai kanalai socialinėje medijoje. Čečėnijos valdžios institucijų taikinių tapusi įtariamo nusikaltėlio šeima, ne pirma, kuriai taip nutiko. Tokia praktika pirmą kartą buvo pradėta taikyti Ramzano Kadyrovo tėvo laikais.
Pasak žmogaus teisių gynėjo Igorio Kalyapino, Šiaurės Kaukazo saugumo pajėgos pagrobia įtariamų kovotojų artimuosius dėl paprastos priežasties: tai veiksminga.
„Apskritai, legalumo klausimas mūsų šalyje niekam neįdomus. Jei [politika] duoda rezultatų ir jei atsakingi žmonės yra įsitikinę, kad tai naudinga, jie akivaizdžiai nepaisys įstatymų. Jie net negalvos apie juos nė minutei“, – sakė jis.
Kaljapino teigimu, nusitaikymo į asmens šeimos narius taktika būdinga Kadyrovo administracijai, nors Rusijos federalinės valdžios institucijos yra atsakingos už akių užmerkimą ir leidimą tai tęstis.
Vienas iš keisčiausių tokios praktikos pavyzdžių įvyko po išpuolio prieš policijos pareigūnus Grozne 2016 m., kai Čečėnijos valdžia surengė mitingą prieš islamo ekstremizmą, tačiau tvirtino, kad tai buvo užpuolikų šeimų iniciatyva.
Renginio dalyviai žurnalistams sakė, kad nenori savaitgalio leisti Grozne, bet gavo trumpąsias žinutes iš savo viršininkų, kad jie privalo dalyvauti mitinge. Kiti įtariamų kovotojų artimieji patyrė rimtesnių represijų.
2017 m. sausį „liaudies tarybų“ dalyviai Tsotsin-Yurt kaime ir Šali mieste nusprendė, kad įtariamų teroristų šeimos turi būti išsiųstos ne tik iš jų gimtųjų miestų, bet ir iš visos Čečėnijos Respublikos. Tada, praėjus kelioms savaitėms, po to, kai per kitą išpuolį žuvo du policijos pareigūnai, buvo suimta daugybė tariamų šio incidento kaltininkų giminaičių.
Sąrašas tęsiasi. 2017 m. kovą dviem broliams užpuolus Nacionalinės gvardijos dalinį Grozne, pareigūnai suėmė jų tėvą ir kitus giminaičius. Taikymų į nekaltus šeimos narius praktika išplito net į Čečėnijos kaimyninį Dagestaną: 2017 m. spalį saugumo pareigūnai susprogdino trijų įtariamų kovotojų namus Kizlyarsko rajone ir paliko dviejų vyrų lavonų nuotraukas, kabančias ant gretimų vartų.
Ramzanas Kadyrovas nesugalvojo praktikos bausti įtariamų kovotojų artimuosius, bet pakėlė ją į naują lygį. 2004 m. jo tėvas Achmatas Kadyrovas teigė, kad kovotojų kaimynai, ne tik jų giminaičiai, dalijasi atsakomybę už nusikaltimus.
Tais pačiais metais Čečėnijos valdžia sudegino dviejų šeimų, kurių vaikai kovojo Čečėnijos nepriklausomybės pusėje, namus. 2014 m. pabaigoje, grupuotei kovotojų užpuolus Grozną, Ramzanas Kadyrovas paskelbė, kad viena iš įtariamųjų šeimų bus „nedelsiant ištremta iš Čečėnijos be teisės grįžti“ ir kad jų namai bus „nugriauti kartu su pamatais“. Vėliau buvo sugriauti mažiausiai septyni namai, priklausę tariamų užpuolikų artimiesiems. Kai kurie jų buvo sudeginti, o bent vienas buvo suniokotas su buldozeriu.
Pasak organizacijos „Memorial“ žmogaus teisių gynėjo Olego Orlovo, maždaug 2004 m. Čečėnijos valdžia pradėjo grobti ne tik žuvusių kovotojų artimuosius, bet ir miške bei kalnuose besislepiančių partizanų kovotojų šeimos narius.
Laikydami giminaičius įkaitais, valdžios institucijos naudotų juos kaip svertą, kad įtikintų kovotojus padėti ginklus. „Tai buvo veiksminga. Žmonės [...] nebeliko kitų galimybių, [todėl] tapo kadyroviečiais“, – sakė Orlovas.
Tuo pat metu kovotojų giminaičių pagrobimus žmogaus teisių gynėjams sunku ištirti, nes daug detalių neskelbiama, sakė „Memorial“ atstovė Galina Tarasova.
„Federalinės priežiūros agentūros užmerkia akis į daug ką, kas vyksta Čečėnijoje. Dauguma klausimų efektyviai perduodami Kadyrovui ir jo ratui“, – sakė Tatrasova. Ji pridūrė, kad nevyriausybinės organizacijos gali patekti į „terorizmo“ bylas tik per advokatus arba per kaltinamųjų artimuosius ir tik tada, jei tie žmonės kreipiasi į organizacijas pagalbos.
Tačiau dažnai šių represijų aukos nenori viešai ginti savo teisių dėl galimų pavojų, teigia organizacijos „Komitetas prieš kankinimus“ teisininkas Albertas Kuznecovas. Šis rezultatas, pasak jo, yra užburtas ratas.
„Respublikose informacija sklinda gana greitai; žmonės daug girdi apie atvejus, kai teisėsaugos agentai piktnaudžiauja valdžia, o istorijų, kad [korumpuotos institucijos būtų nubaustos], praktiškai nėra. Taigi jiems susidaro įspūdis, kad įstatymas neveikia. Žmogaus teisių gynėjai teikia pagalbą per teisinę sistemą, tačiau jei pats įstatymas ir jo įgyvendinimas nuvils žmones, jie nepasieks žmogaus teisių gynėjų. Ir tai yra jų teisė“, – sakė jis.
Remiantis oficialia statistika, Kuznecovas sakė, kad per pastaruosius ketverius metus už smurto naudojimą buvo nuteisti tik aštuoni saugumo pareigūnai, o visi aštuoni atvejai buvo susiję su kariniais daliniais.
„Kodėl taip yra? Čečėnijos saugumo pareigūnai arba nedaro nusikaltimų, arba nėra baudžiami. Sprendžiant iš to, kad pranešimai apie šiuos incidentus nuolat pasirodo žiniasklaidoje, galime manyti, kad tai jau antrasis. Žmonės tai mato, todėl nelinkę kreiptis pagalbos į teisėsaugos ir žmogaus teisių organizacijas. Taigi jie neturi teisinių priemonių. Rezultatas yra puiki terpė radikalėjimui“, – sakė Kuznecovas.
