Apie tai – naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ pokalbis su Mykolo Romerio universiteto politologu Sauliumi Spurga ir Geopolitikos ir saugumo studijų centro direktoriumi Linu Kojala.
Kaip klostysis JAV ir Ukrainos santykiai?
Kaip galime tikėtis, kad klostysis JAV ir Ukrainos santykiai? Ar galime tikėtis kažkokio atšilimo? Ar dalykai toliau rutuliosis taip, kaip dabar?
L. Kojala: Administracija, aišku, tęs darbus ir visose derybose Jungtinėms Valstijoms atstovauja ne Kongreso delegacijos, o administracijos pareigūnai, įskaitant ir šiuo metu Abu Dabyje. Tad tokių taktinio lygmens pokyčių tikėtis artimiausiu metu nereikėtų. Lygiai taip pat ir apetitas demokratų tarpe drastiškai peržiūrėti sprendimus, susijusius su Ukraina, yra ribotas.
Kaip ir minėjau, kalbantis su demokratais Vašingtone ar kitur, yra akivaizdu, kad yra klausimų, kuriuose jie norės pademonstruoti, jog nepalaiko administracijos pozicijos, įskaitant bet kokią sankcijų Rusijai peržiūrą ar sprendimus, kurie yra susiję su kitų Rusijos interesų verslo ir kitose srityse tenkinimu.
Bet tai savaime nereiškia, kad bus grįžtama prie politikos, vykdytos dar Joe Bideno administracijos metu, kurios viena iš kertinių dedamųjų buvo daugiamilijoninė, daugiamilijardinė netgi parama, kuri buvo skirta Ukrainai. Ji siekia turbūt daugiau negu 110 milijardų dolerių, jeigu vertintume bendrą skirtos paramos dydį, bet visa ji buvo skirta Joe Bideno administracijos metu.
Tai net ir Kongrese dominuojant demokratams būtų gana sunku tikėtis, kad būtų sugrįžtama į panašų lygmenį, net jeigu ir atskiri elementai, įskaitant ir gynybos autorizacijos įstatyme, kuris šiuo metu yra svarstomas, gali ten atsirasti. Beje, prisiminkime, kad ir Trumpo administracijos metu kelių šimtų milijonų eurų vertės paramos Ukrainai mechanizmas buvo išlikęs.
Tai atskirų dedamųjų gali būti, bet radikalus pokytis artimiausiu metu yra sunkiai įmanomas. O visa tai, kas gali būti siejama su platesniu užsienio ar saugumo politikos peržiūros kontekstu Jungtinėse Valstijose, jau atsideda prezidentinei rinkimų kampanijai, kuri iš esmės dabar ir startuoja, bet patys prezidento rinkimai vyks tiktai po dvejų metų.
Kaip gali keistis situacija Irane?
Dėl karo Irane, kaip jūs manote, kaip čia galėtų rutuliotis dalykai?
S. Spurga: Labai sudėtinga situacija. Teko matyti paskutinius analitikų duomenis ir jų įžvalgas. Situacija yra paradoksali, kadangi kažkoks karo pabaigimas ir vienai, ir kitai pusei savotiškai kainuotų netgi daugiau negu tokia situacija, kokia yra dabar. Visų pirma, turbūt ir politiškai.
Todėl labai sunku suvokti, kaip čia gali situacija klostytis. Donaldas Trumpas ramina, kad ten yra kažkoks stabilumas. Beje, nėra visiškai aišku, kaip ten iš tikrųjų viskas vyksta. Lyg ir Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenė lydi perplaukiančius tanklaivius Hormuzo sąsiauryje.
Trumpas sako, kad tai labai pigiai kainuoja, bet iš tikrųjų, matyt, taip nėra. Pajuto Iranas, kad gali daryti štai tokį poveikį ir jo negali dabar atsisakyti. Jungtinės Valstijos, matyt, mano, kad galbūt jau greitu laiku Iraną ištiks ekonominis kolapsas ir galės tada spręsti tą situaciją Jungtinių Valstijų požiūriu, jų interesais.
Bet kiti analitikai mano, kad taip, situacija prasta, ekonomika pažeista, žlunga, bet Iranas, kaip vis dėlto didelė valstybė, turinti daug įvairių galimybių, daug resursų, galbūt ir ne iki galo panaudojamų, bet vis dėlto jų turi, gali atsilaikyti neribotą laiką.
Ir, kaip matote, ta priešprieša yra labai didelė, visas regionas yra nestabilumo būsenoje. Čia, matyt, nemažą vaidmenį vaidins visi partneriai, visi Irano kaimynai. Kiek jie ilgai galės toleruoti šitą nestabilumą?
Bet jų pasirinkimas irgi didelis. Ilgą laiką jie savo saugumo politikoje kliovėsi Jungtinėmis Valstijomis. Beje, tiek ginkluote, tiek tam tikra politine parama, tam tikra didesne ar mažesne sąjunga. Šiuo metu jie mato, kad tai ne visai galioja, ne visai pasiteisina, bet bėda ta, kad jie negali per vieną naktį pakeisti savo pozicijos.
Kaip jūs, Linai, matytumėte šitą situaciją ir kaip ji galėtų keistis, jūsų nuomone?
L. Kojala: Ji yra gana stabili jau ne vieną mėnesį. Mes matome, kad aktyvesnių karo veiksmų eskalacijos nėra, nepaisant to, kad prezidentas Trumpas turi galimybių tą daryti. Daugybė scenarijų galėtų būti braižoma, kaip tai galėtų pasireikšti praktikoje, bet tuo pačiu suprantant, kad nė vienas iš tų scenarijų savaime negarantuoja tikslų pasiekimo.
Ir ko galima būtų tikėtis prasidėjus didesnei karinei eskalacijai, tai, be abejo, dar didesnio aukų skaičiaus ir dar didesnės rizikos kaimyninėms valstybėms, kurios didintų rizikas, susijusias ir su tuo pačiu energetikos sektoriumi. Tai kol kas Donaldo Trumpo administracija pasirinko tokio tęstinio spaudimo trajektoriją, kuri apima ekonominį bandymą sugniuždyti Irano režimo vidaus funkcionavimo galimybes.
Tuo pačiu užtikrinant didesnį pralaidumą Hormuzo sąsiauryje. Tą didele dalimi pavyko pasiekti, nors situacija nėra iki galo stabili. Apie 80–90 proc. prieš karą buvusių žaliavos srautų, keliaujančių per Hormuzo sąsiaurį, yra iš esmės atkurta. Net jeigu ir svyravimai yra dideli, o kainos, susijusios su gabenimu, neabejotinai yra išaugusios, nes ir rizikos yra didesnės.
Su perdirbtu kuru yra gerokai sudėtingiau, bet šiuo atveju yra šiek tiek mažesnė problema, negu galbūt atrodė prieš kelis mėnesius. Tiktai jokiais būdais tai nesprendžia strateginių Jungtinių Amerikos Valstijų tikslų, tokių kaip visiškas Irano režimo galimybių įgyti branduolinį ginklą užkardymas.
Ir tai, matyt, laiko Jungtines Valstijas pririštas prie šio regiono, nes visiškas karinių vienetų atsitraukimas reikštų, kad iš esmės yra susitaikoma su tuo, jog Irano režimas bent jau teoriškai galės bandyti vystyti branduolinius pajėgumus arba bandyti teigti, kad jie yra iki šiol visiškai sunaikinti ir neatkuriami.
Nors pati Trumpo administracija akcentuoja, kad vis dėlto tokia galimybė teoriškai galėtų būti, jeigu Iranas galėtų veikti laisvai ir nebūtų spaudžiamas iš išorės. Čia, aišku, svarbus gali būti tam tikra prasme ir konkretus Kongreso vaidmuo. Prisiminkime, kad konstituciškai Jungtinėse Valstijose karą skelbia Kongresas.
Faktiškai šitos teisės Kongresas atsisakė arba delegavo prezidento institucijai gerokai iki Donaldo Trumpo atėjimo į politinę sceną, bet Kongresas turi galimybę veikti net ir šį procesą, pirmiausia per biudžetą. Nes Jungtinėse Valstijose, be abejo, Kongresas balsuoja dėl biudžeto ir jis turi galimybę apriboti galimybes finansuoti tiesiogiai su karu susijusias reikmes.
Galime neabejoti, kad Kongrese netrūks iniciatyvų iš karto po to, kai prisieks naujieji Kongreso nariai, o tai nutiks sausio pradžioje, būtent pademonstruoti, kad per finansavimo perspektyvą, papildomų klausimų kėlimą administracijos pareigūnams, per klausymus, kuriuose bus reikalaujama informacijos ir atsakymų iš administracijos pareigūnų, Kongreso demokratai bandys spausti Trumpo administraciją tam, kad šitas karas būtų pabaigtas.
Kad ir ką tai reikštų, nes, be abejo, tam tikra prasme tai yra ir filosofinis klausimas, kada karas prasideda ir kada karas baigiasi, kai kalbame apie tokio pobūdžio veikimą.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai – kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
