Baigdamas pavasario sesiją Seimas svarstė PVM lengvatų šilumai pratęsimą. Galima pasidžiaugti, kad Seimo dauguma, nors ir po ilgoko vilkinimo, pagaliau apsisprendė. 9 procentų tarifas šildymui ir karštam vandeniui, parlamentarų sprendimu, bus taikomas iki 2011 metų rugpjūčio pabaigos. Tokią pataisą buvau užregistravęs dar sausio mėnesį, numatydamas lengvatinį PVM visiems Lietuvos gyventojams.
Deja, Seimas mokestine lengvata nusprendė ir toliau galės džiuginti tik tuos namų ūkius, kurie perka centralizuotai gaminamą šilumą. Visi anglimis, malkomis, dujomis ar elektra individualiai besišildantys gyventojai už kurą ir toliau mokės 12 procentų didesnį PVM.
Ką reiškia šis įstatymas ir visi tie procentai, geriausiai iliustruoja paprastas paskaičiavimas: tarkime žmogus, turi 100 kvadratų prabangų butą Vilniaus centre, kitas pilietis turi tokio pat ploto namą Alytuje. Pirmasis šildosi centralizuotai gaminama šiluma, antrasis gamtinėmis dujomis. Tarkime, ir vienam, ir kitam kvadratinio metro apšildymas kainuoja 4 litus per mėnesį, iš viso po 400 litų. Skirtumas tik toks, jog individualaus namuko savininkas 400 litų ir sumoka, o brangaus buto šeimininkui beveik 50 litų kompensuoja valstybė, taikydama mokestinę lengvatą. Padauginkime šią sumą iš trijų, dar pridėkime, po 30 litų už mažiau šaltus rudens ir pavasario mėnesius. Skirtumas, akivaizdus – vien už patalpų šildymą Alytaus gyventojas sumoka pustrečio šimto daugiau. Jau nekalbu apie karštą vandenį, kurio pašildymas visus metus kainuoja skirtingai. Aritmetika iškalbinga, tačiau kuo paaiškinti tokį valstybės požiūrį į savo piliečius nėra paprasta.
Juolab, kad tarp mokančiųjų pilną PVM daug socialiai jautrių visuomenės grupių - mažas pajamas gaunantys kaimų, rajonų centrų gyventojai. Vyriausybės paaiškinimai, jog būtų sunku kontroliuoti lengvatos taikymą, neatrodo rimtai. Jeigu sugebame valdyti neapmokestintą dyzeliną žemdirbiams, tuo pačiu principu galėtume pasirūpinti ir lengvata šildymui. Individualiai besišildantiems gyventojams tereiktų nustatyti normas jų naudojamai kuro rūšiai, duomenis įvesti į kortelę ir tokiu būdu kontroliuoti, jog nebūtų piktnaudžiavimo lengvata.
Akivaizdu, jog šis techninis klausimas tebuvo pretekstas atmesti dar sausį užregistruotą pataisą, numatančią visų piliečių vienodas teises. Paskutinę sesijos darbo dieną skubiai pateiktas ir priimtas konservatorių įstatymo projektas, kuris suskirstė Lietuvos gyventojus į lygius ir lygesnius. Tokio sprendimo pasekmės yra daug skaudesnės, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Daugybei žmonių atimta teisė į bent kiek pigesnę šilumą, nusivylimas dvejopais standartais, piliečių priešinimas – tokia sprendimo kaina. O kur dar konservatorių deklaracijos apie pastangas didinti Lietuvos energetinį savarankiškumą. Deklaruojama viena, o elgiamasi priešingai – iš monopolininkų perkantys šilumą dar sulaukia ir valdžios malonės, o besikūrenantys, savo jėgomis turi gerokai ženkliau pildyti valstybės biudžetą. Tačiau nei Nacionalinė energetikos strategija, nei visuomenės interesai, nei sveikas protas Seimo daugumos nesustabdė. Argi po tokių sprendimų verta stebėtis praraja tarp valdžios ir piliečių?
Seimo Darbo partijos frakcijos narys
Kęstutis Daukšys
