„Glaukomos pradžioje žmogus absoliučiai nieko nejaučia. Labai norėčiau paraginti klausytojus – jei jau planuojate vizitą pas akių gydytoją, paprašykite patikrinti ir dėl glaukomos. O glaukoma reikalauja specifinių tyrimų – regėjimo lauko tyrimo ir optinės koherentinės tomografijos. 

TAIP PAT SKAITYKITE:

Išklojo, kas darosi Lietuvos medicinoje: nuo gajų pacientų įpročių iki medikų „medžioklės“

Lietuvoje – baisi statistika: chirurgas įvardijo nekaltus simptomus, po kuriais gali slėptis vėžys

Atskleidė juodąją lieknėjimo madų pusę: svoris grįžta, o organizmas pradeda „byrėti“

Šie tyrimai privalomi nuo 40 metų bent kartą per metus. Štai konsultavau 52 metų pacientą, raginau išsitirti, bet jis sakė, kad neturi laiko. Bet glaukoma nelaukia“, – „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“ kalbėjo gydytoja, mikrochirurgė Viktorija Slavinskytė-Pušklevič.

Pamatuoti akispūdžio neužtenka

Lietuvoje oficialiai registruota virš 32 tūkstančių sergančiųjų glaukoma, dažniausiai ja suserga vyresni nei 50 metų žmonės. Nors pasitaiko ir įgimtų atvejų, jie sudaro nedidelį procentą. 

Pasak pašnekovės, dažniausia problema ta, kad kai žmogus pagaliau pajunta simptomus, jis jau būna negrįžtamai praradęs apie 50 proc. regėjimo.

„Nors tai – abiejų akių liga, pastebima, viena akimi žmogus mato siauriau. Susiaurėja akiplotis, vaizdas pasidaro tarsi tunelinis. Dažnai tada pagalvojama, kad gal ir giminėje buvo apakusių žmonių.

Man džiugu, kai nereikia aiškinti, jog glaukoma yra slaptas vagis, raginti pasitikrinti. (...) Būna, žmonės patys ateina sakydami: „Noriu išsitirti dėl glaukomos“, – pasakojo mikrochirurgė.

Kodėl išsivysto glaukoma?

Kaip pasakojo gydytoja, glaukoma yra lėtinė regos nervo neuropatija. „Trumpai tariant – tai regos nervo atrofija, kuri atsiranda dėl padidėjusio akispūdžio. Regos nervas yra spaudžiamas, jis yra itin jautri struktūra. Tada sutrinka jo perfuzija – aprūpinimas deguonimi. Dėl padidinto spaudimo nervas gauna mažiau deguonies ir pradeda blykšti“, – kalbėjo ji.

Pasak gydytojos, glaukomos priežastys yra įvairios. Deja, pirminės glaukomos atveju tikslios priežastys, kodėl akispūdis padidėja, nėra žinomos. 

„Tačiau dažniausiai tai susiję su akies skysčio nutekėjimo sutrikimu per priekinę kamerą. (...) Taip pat yra antrinės glaukomos, kai priežastis mums aiški. 

Gydytoja įspėja – dažniausia problema ta, kad kai žmogus pagaliau pajunta simptomus, jis jau būna negrįžtamai praradęs apie 50 proc. regėjimo.

Tai gali būti neovaskulinė glaukoma, kai prie trabekulinio tinklo pradeda augti kraujagyslės, arba fakolitinė glaukoma, sukelta lęšiuko pakitimų. Kai lęšiukas esant kataraktai pradeda drumstis, jis gali stumti kitas struktūras.

Taigi kartais žmonės prisibijo pačios glaukomos, nors labiau reikėtų bijoti to, kad ją gali paskatinti negydoma katarakta“, – pastebėjo gydytoja.

Ji pridūrė, kad kūdikiams pasitaiko ir įgimtos glaukomos, kurios pagrindinės priežastys būna genetinės. Pasak gydytojos, tėvai dažnai  pastebi šią būklę, nes vaikas pradeda bijoti šviesos, ašaroja, dažnai mirksi ar būna užsimerkęs. Dėl to jau patariama kreiptis į gydytoją oftalmologą.

Būtina ištirti akies dugną

Gydytoja atkreipė dėmesį, kad daugelis vis dar klaidingai mano, kad glaukomai nustatyti užtenka tik pamatuoti akispūdį. Pasak jos, egzistuoja ir toks glaukomos tipas, kai akispūdis būna visiškai normalaus. 

„Dažniausiai tokie pacientai skundžiasi kraujotakos sutrikimais, sutrikusia autoreguliacija (šąlančiomis galūnėmis), migrena ar hipotonija (žemu kraujospūdžiu). (...) Net ir turint žemą akispūdį glaukoma gali tiesiog „žydėti“, – kalbėjo V. Slavinskytė-Pušklevič.

Todėl, kaip pabrėžė ji, be jau minėtų regėjimo lauko tyrimo ir optinės koherentinės tomografijos reikia ištirti ir akių dugną. Tam yra sulašinama specialių vyzdžius išplečiančių lašiukų. Kol jie išsiplės, gali užtrukti apie pusvalandį.

„Reikia išsiplėsti vyzdžius ir apžiūrėti akių dugną ne tik dėl glaukomos, bet ir dėl kitų patologijų – pavyzdžiui, tinklainės ligų. Šiandien tikrindama vyresnio amžiaus pacientą radau didelį apgamą akyje, apie kurį jis net nežinojo“, – pasakojo mikrochirurgė. 

Po procedūros galima sulašinti vyzdį sutraukiančių lašų, tad žmogus pats gali vykti namo.

Glaukoma nepagydoma, o tik gali būti kontroliuojama

Jei yra aptinkami pakitimai, pirmiausia įvertinama glaukomos stadija: „Jei akispūdis nėra labai aukštas, o nervo ir akipločio pakenkimai nedideli, pradedame nuo vaistų. Taip pat galima pradėti nuo lazerinio gydymo. Jo metu geriname skysčio ištekėjimą iš akies ir stebime, ar to pakanka, ar reikia ir medikamentų.“

Kalbėdama apie lašiukus, pasak gydytojos, žmonės turi žinoti, kad jie gali šiek tiek dirginti ar graužti akis, kol jos pripranta. Prie antiglaukominių vaistų būtinai reikia lašinti drėkinamuosius lašus, nes vaistai su konservantais sausina akies paviršių. 

Gydytoja atkreipė dėmesį, kad daugelis vis dar klaidingai mano, kad glaukomai nustatyti užtenka tik pamatuoti akispūdį.

„Neretai pacientai sako: „Man degina, aš jų nenoriu, visai neblogai matau“. Tada tenka ilgai aiškinti, kad glaukoma yra labai rimta liga, kurią reikia gydyti visą gyvenimą, ji nėra visiškai išgydoma“, – kalbėjo V. Slavinskytė-Pušklevič.

Chirurginis gydymas pasitelkiamas tada, kai rizika tampa per didelė: „Jei matome, kad žmogui dar reikės daug metų gerai matyti, o vaistai nepadeda arba pacientas jų nelašina, turime elgtis agresyviau. (...)

Jei dramatiškai blogėja akiplotis ir nyksta regos nervo ląstelės, stabilizuojame akispūdį chirurginiu būdu. Šiuo metu visas gydymas orientuotas būtent į akispūdžio mažinimą, nors mokslas jau ieško būdų, kaip paveikti pačias nykstančias ląsteles.“

Neturėjo laiko, o vėliau liko aklas

Vis tik daliai pacientų problemos nedingsta ir po operacijos, prisideda kiti veiksniai. Gydytoja neslėpė daug užleistų atvejų išvydusi, kai dirbo regione.

„Pirmą kartą žmogui ištyrėme akiplotį, praktiškai regėjimo buvo likusi tik maža „salelė“. Kuo anksčiau randame ligą, pradedame ją gydyti, tuo didesnė tikimybė išsaugoti regėjimą visam gyvenimui.

Kalbant apie sėkmę – sakyčiau, 90 proc. ir daugiau atvejų operacija yra sėkminga ir vaistų nebereikia. Tačiau būna atvejų, kai yra agresyvios glaukomos, net po operacijos prireikia ir vaistų, bet, žiūrėk, vis tiek prarandi ligos kontrolę“, – sakė V. Slavinskytė-Pušklevič.

Ji apgailestavo, kad dalis pacientų neįvertina situacijos rimtumo, o vėliau jau tenka diagnozuoti aklumą.

„Kai tik pradėjau dirbti rajono ligoninėje, pas mane apsilankė vienas verslininkas. Ištyrusi jį, pasakiau, kad įtariu glaukomą, bet jis sakė neturintis laiko – verslas, reikalai. Galiausiai jis sugrįžo po penkerių metų. Viena akimi jis jau buvo visiškai apakęs, o kitoje likę tik regėjimo likučiai. 

Tada jis jau sakė: „Darome viską, kas įmanoma, sutinku su bet kokiu gydymu“. Bet buvo per vėlu. Kol derinome gydymą, apako ir kita akis. Tai buvo pirmoji tokia skaudi mano patirtis“, – ragino mikrochirurgė.