„Kartais girdime, kad jauni žmonės neskaito naujienų, jie nesidomi. Čia drįsčiau prieštarauti, nes jauni žmonės domisi, jie skaito, tik jie domisi ir skaito visiškai kitaip ir kitose vietose nei mums įprasta“, – pasakoja tyrėja.
Įtraukiantis spektaklis
P. Lenčiauskienė teigia, kad socialiniai tinklai, o ypač „TikTok“ platforma, tampa tokie patrauklūs dėl veikiančių algoritmų, greito informacijos perdavimo ir įtraukiančio turinio.
„Jie (jaunimas) labai akcentuoja, kad tokiose platformose, ypatingai „TikTok“, jie informaciją sužino čia ir dabar. Jeigu įvyksta koks įvykis ir jis jiems yra svarbus, tai „TikTok“ jie gaus begalę informacijos, filmuotą medžiagą iš įvykio vietos, „aš kažką mačiau, girdėjau“. Gaunasi toks spektaklis, kuris jiems būna labai įdomus“, – sako mokslininkė.
Tai, kad jaunimą socialiniuose tinkluose išlaiko nuolat besikeičiantis turinys, teigia ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto mokslininkė doc. dr. Inga Truskauskaitė. Mokslininkė aiškina, kad trumpi vaizdo įrašai reikalauja mažiau pastangų nei skaitymas, o begalinis turinio srautas skatina nuolat tikrinti, kas bus toliau.
„Trumpi vaizdo įrašai beveik nereikalauja pastangų, o skaitant reikia sutelkti dėmesį. Pavargę žmonės natūraliai renkasi tai, kas lengviau. Be to, begalinis srautas veikia kaip lošimo automatas: niekada nežinai, kiek kitas įrašas bus įdomus, ir būtent tas nežinojimas laiko prie ekrano“, – teigia I. Trusauskaitė.
Be to, anot I. Trusauskaitės, intensyvus naršymas internete bei didelis informacijos kiekis priveda prie dirglumo, nuovargio ir streso: „Smegenys visą laiką dirba: kas kelias sekundes apdoroja naują informaciją, sprendžia, ar sustoti, ar slinkti toliau, ir persijungia tarp skirtingų temų bei emocijų. Kiekvienas toks persijungimas eikvoja dėmesio išteklius, todėl ir pavargstame.“
Aiškindami, kodėl vis dėlto nesirenka žiniasklaidos priemonių, mokiniai akcentuoja, kad juos atbaido mokami straipsniai ir skandalingos antraštės, neatitinkančios teksto turinio. Tuo tarpu „TikTok“ platformoje jiems aktualios medžiagos ieškoti nereikia – ja pasirūpina algoritmai.
„Algoritmai yra ant tiek pilni kažkokių pomėgių, kuriais jie mėgaujasi, kad ta svarbi informacija labai dažnai jų ir nepasiekia. Tiesiog yra labai natūralu, nes jie gyvena savo tokiam pramogų, savo domėjimosi burbule ir gaunasi, kad jie iš jo neišeina“, – sako P. Lenčiauskienė.
Taigi algoritmas vienu metu ir padeda atrasti aktualų turinį, ir riboja informacijos lauką – vartotojui nuolat pateikiama tai, kas atitinka jo ankstesnius pasirinkimus.
„Ar tai tiesa?“
Čia išryškėja ir kita problema: dideliu greičiu ir dideliais kiekiais pasiekiamas turinys dažnai lieka nepatikrintas.
VDU mokslininkės atlikto tyrimo metu moksleiviai teigė pastebintys melagienas socialiniuose tinkluose, tačiau paklausti, kur tikrina abejotiną informaciją, dalis jų pripažįsta tai darantys tame pačiame „TikTok“.
„Yra problema, kad jie labai pasitiki savimi įvardydami, kad tai yra melagiena, bet kuomet reikia tai paargumentuoti arba pasakyti, na, tai kur jūs ieškotumėte, kur klaustumėte, su kuo padiskutuotumėte, ir ties čia jau yra labai didelė praraja. „TikTok“ yra tokia didelė informacijos kaita, kad jie tą turinį priima, kaip savaime suprantama. Ir va čia jau yra labai blogai. Čia yra labai didelė raudona šviesa“, – sako ji.
Taigi, kaip nepasimesti tokiame informacijos sraute? I. Truskauskaitė siūlo naujienas vartoti sąmoningai – informaciją tikrinti keliuose patikimuose šaltiniuose, išjungti nereikalingus pranešimus ir stabtelėti prieš dalijantis stiprias emocijas keliančiomis žinutėmis.
„Pavyzdžiui, vienas tyrimas atskleidė, kad žmonės, kurie sukrečiančio įvykio naujienas sekė šešias ir daugiau valandų per dieną, patyrė net didesnį ūmų stresą nei tie, kurie buvo įvykio vietoje“, – emocionalių naujienų poveikį aiškina I. Trusauskaitė.
„Kai antraštė sukelia stiprų pyktį ar baimę, verta stabtelėti prieš ja patikint ar pasidalijant ir paklausti savęs: „Ar tai tiesa?“ Tyrimai rodo, kad vien šis klausimas mažina melagienų platinimą“, – sako I. Trusauskaitė.
Kas yra žurnalistas?
Žurnalistams pasiekti jaunąją auditoriją tampa sudėtinga ir dėl to, kad jaunimui vis sunkiau atskirti žurnalisto ir nuomonės formuotojo vaidmenis. P. Lenčiauskienės teigimu, jauni žmonės linkę labiau pasitikėti matomų nuomonės formuotojų skleidžiama informacija bei naratyvais nei žurnalistais, o pačios žurnalistikos sąvokos ribos jiems tampa miglotos.
„Naujausi tyrimai rodo, kad jauni žmonės, kada aiškina, kas yra žurnalistas, po žurnalisto sąvoka jie talpina labai daug skirtingų žmonių – nuomonės formuotojų, vadinamųjų naujienų influencerių, tinklalaidžių vedėjų. Viskas, kas jiems suteikia informaciją, jie prilygina tai žurnalisto funkcijai“, – teigia VDU mokslininkė.
Tyrėja pabrėžia, jog itin svarbu nubrėžti aiškias ribas ir suvokti žurnalisto bei nuomonės formuotojo atsakomybių skirtumus.
„Drįsčiau sakyti, kad nuomonės formuotojai net ir neturi per didelių atsakomybių, palyginus ką turi žurnalistas. Tai yra nešama atsakomybė, turi gauti patvirtinimą, turi pats patikrinti informaciją prieš skelbiant, tu žinai, kad jeigu kažkas bus ne taip, tau reikės prisiimti atsakomybę. Mes Lietuvoje turime daug tokių pseudoekspertų, aš juos mėgstu taip vadinti. Nes kuomet pasidomi, kas tai iš tikrųjų yra per žmogus, tai žiūri, kad žinių, kalbėti tam tikromis temomis, jie paprasčiausiai neturi“, – sako P. Lenčiauskienė.
Tiesa, VU mokslininkė I. Trusauskaitė pabrėžia, jog apklausos rodo, kad žmonės dažniausiai nuomonės formuotojų skleidžiamą informaciją vartoja kartu su žiniasklaida, o ne vietoje jos, tačiau pabrėžia, kad „rizika kyla tada, kai pasitikėjimą žmogumi perkeliame ir į temas, kuriose jis nėra ekspertas“.
Kai nuomonės formuotojas tampa „draugu“
Kasdien transliuojamas asmeninis nuomonės formuotojų gyvenimas sukuria terpę, kurioje auditorija pradeda tapatintis su ekrane matomu asmeniu – kartu išgyvena džiaugsmus bei liūdesį. Taip mezgasi vadinamieji parasocialūs santykiai.
„Nuomonės formuotojų atvirumas, rodymas kasdienio gyvenimo, ašarų, skyrybų, vaikų gimimo, visas tas „realybės šou“, sukuria tokius parasocialius santykius. Tu tapatiniesi, kad esi jo draugas, palaikytojas, o iš kitos pusės jis net nežino, kad tu išvis egzistuoji, – aiškina P. Lenčiauskienė. – Per didelis tapatinamasis ar ten išgyvenimas kartu, jis vis tiek yra toks... Na, jie (nuomonės formuotojai) iš to gauna pinigus, tu gauni kažkokį ekrane judantį, besikeičiantį vaizdą.“
I. Truskauskaitė parasocialų ryšį aiškina tuo, kad nuolat matydami tą patį žmogų, jo kasdienybę ir girdėdami jį kalbant tiesiai į auditoriją, žmonės ima jaustis jį pažįstantys. Pasak jos, dėl to sekamo žmogaus informacija gali atrodyti patikimesnė, ypač kai ji atitinka paties auditorijos nario nuostatas.
Taigi žiniasklaidai tenka konkuruoti ne tik su socialinių tinklų perduodamos informacijos greičiu, bet ir su asmeniniu ryšiu, kurį nuomonės formuotojai kuria su savo auditorija. Todėl kyla klausimas, kaip šioje aplinkoje jauną žmogų pasiekti žurnalistikai.
Kaip pasiekti jauną žmogų?
Paklausta, kaip žiniasklaidai pritraukti jaunimą, P. Lenčiauskienė juokauja: jei tai būtų taip paprasta, „bankrutuotų „TikTok“.
Jos teigimu, padėti galėtų jaunimui aktualios temos ir artimesnis supažindinimas su žurnalisto profesija – ekskursijos į redakcijas, galimybė pabendrauti su žurnalistais ir bandymas užmegzti tiesioginį ryšį su jaunimu.
„Labai svarbu žiniasklaidai nepasiduoti, negalima sakyti, jog va „mes čia pralaimėjome kovą prieš „TikTok“. Ne, ji niekada nebus pralaimėtoja, ji yra daug vertingesnė negu „TikTok“, o vertingi dalykai jie reikalauja laiko.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
