Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Rytis Martikonis ir psichologė Evelina Palaitytė-Urbonė.
Kokia yra draudimo esmė?
Kokia yra šio draudimo esmė, kokie pagrindiniai tikslai? Kalbant apie ribojimus paaugliams – kam jų reikia?
R. Martikonis: Iš tikrųjų tema aktuali, vienaip ar kitaip palies labai daug šeimų, vaikų ir tėvų. Mano supratimu, Komisijos pirmininkė, iškeldama šitą idėją, pripažįsta du dalykus. Iš vienos pusės, virtuali, skaitmeninė tikrovė tampa vis labiau mūsų kasdienybės dalimi.
Ten darome daugybę gerų dalykų, ji yra neišvengiama. Bet iš kitos pusės, matome, kad daugėja duomenų, faktų, jog tai turi ne tik gerąją, bet ir, sakykime, tamsiąją pusę. Kai Komisijos pirmininkė sako: „Žiūrėkite, mūsų vaikai, jaunimas prie ekranų praleidžia po keturias, šešias, septynias valandas – ar tai gerai, ar blogai?“
Taip pat matome ir priklausomybės dalykų – programos, žaidimai ir kitokia veikla turi bruožų, kurie mus įtraukia ir skatina ten būti vis daugiau ir daugiau. Pasižvalgius po pasaulį taip pat matome, kad vienur ir kitur yra bandymų tai kažkaip sutvarkyti, pareguliuoti.
Dėl to Europos Sąjungoje, kad nebūtų kiekvienoje šalyje atskirai, lenkai vienaip, latviai kitaip, prancūzai dar trečiaip, Komisijos uždavinys ir priedermė yra bandyti nustatyti vienodas taisykles, kad visoje Europoje su tuo dorotumės panašiai. Kaip čia bus, galime padiskutuoti, pakalbėti.
Kokie pavojai tyko socialiniuose tinkluose?
Kalbant apie pavojus, kokie yra didžiausi? Jūs jau šiek tiek užsiminėte apie tai, kad vaikai per daug laiko praleidžia internete.
R. Martikonis: Manau, čia reikia ir specialistų klausti, ir jų klausytis, bet yra priklausomybės dalykai – įtraukia vis labiau. Iš dalies turbūt ir dėl komercinių dalykų. Platformų suinteresuotumas, sakykime, suprantamas – kad ir vaikai, ir suaugusieji ten praleistų kuo daugiau laiko, nes tai monetizuojasi.
Bet vaikų, kaip besiformuojančių žmonių, pažeidžiamumas ir atsparumas priklausomybei, įsivaizduoju, yra mažesnis, nekalbant apie žalingų dalykų sklaidą. Man peršasi analogija su kitomis priklausomybėmis ar žalingais dalykais – nikotinu, alkoholiu.
Anksčiau turbūt buvo vienaip, bet kažkuriuo momentu sugalvojome, kad reikia jaunimui prieigą riboti, reguliuoti, ir matome, kad tai veikia. Tai ir čia – priklausomybės ir žalinga įtaka. Rūpindamiesi savo vaikais, savo visuomenės, sakykime, skaitmenine sveikata, bandome į tai atliepti.
Ar tokie draudimai būtų veiksmingi?
Kaip vertinate tokius ribojimus, kad jaunesni nei 13 metų vaikai apskritai negalėtų turėti socialinių tinklų paskyrų, o iki 15 metų socialinių tinklų naudojimas būtų ribojamas? Ar tai būtų veiksminga kalbant apie probleminį vaikų interneto vartojimą ir kokią apskritai įtaką tokie ribojimai galėtų turėti vaikams?
E. Palaitytė-Urbonė: Aš galvoju, kad bendrai iniciatyva yra labai gera ir labai svarbi. Todėl, kad šiuo metu yra siūlymas perkelti dėmesį ir į pačias socialinių tinklų platformas, į jų kuriamą dizainą. O dizainas šiandien yra toks, kad įtrauktų žmogų, išlaikytų jo dėmesį – ir vaiko, ir paauglio.
Čia turbūt net nėra tokios aiškios ribos ties 13 metų. Bendrai tai daugiau apie vaiką ir jo pažeidžiamumą. Vaikystė yra labai svarbi, nes tai jautrus periodas neurovystymosi prasme. Vaiko sprendimų priėmimo ir impulsų kontrolės įgūdžiai nėra taip gerai išvystyti, todėl jis tampa daug labiau pažeidžiamas algoritmui, kuris dabar veikia.
Kai kalbame apie šitą siūlymą, kuris dabar yra pateiktas, norisi paminėti ne tik ribojimą, susijusį su amžiumi, bet ir tai, kad kalbama apie platformų įpareigojimą kurti sveikesnę aplinką.
Ar nustatytos amžiaus ribos yra tinkamos?
Kaip apskritai vertinate nustatytas amžiaus ribas? Ar sutiktumėte su tokiomis ribomis? Ar yra skirtumas tarp jaunesnių ir vyresnių paauglių? Galbūt, jūsų nuomone, čia reikėtų kokių nors korekcijų?
E. Palaitytė-Urbonė: Manau, kad tos amžiaus ribos, kurios dabar pasiūlytos, remiasi moksliniu pagrindimu, bet tokių aiškių, konkrečių amžiaus ribų nėra. Jaunesnis vaikas yra labiau pažeidžiamas, nes neturi tokios gyvenimo patirties, kuri leistų priimti sprendimus.
Lyginant, pavyzdžiui, vidutinį dvylikametį ir penkiolikmetį, tam tikros smegenų sritys, atsakingos už sprendimų priėmimą, impulsų kontrolę, atlygio sistemas, jaunesnio vaiko dar nėra taip gerai išsivysčiusios. Tai susiję ir su lyginimusi, kuris yra labai aktualus socialiniuose tinkluose.
Jaunesni žmonės, ypač vaikai, tam yra labiau pažeidžiami nei vyresni. Tai jokiu būdu nereiškia, kad sulaukęs 15 metų žmogus jau nėra pažeidžiamas ir nesusiduria su sunkumais, kurie ten yra. Bet manyčiau, kad 15 metų amžius jau yra šioks toks apsauginis veiksnys.
R. Martikonis: Ar galėčiau pridėti porą dalykų? Visų pirma, kaip kolegė ir sako, tai nėra vien politinis sprendimas. Jis buvo priimtas rimtos darbo grupės pagrindu. Europos Komisija buvo sukvietusi tikrai geriausius specialistus ir ieškojo jų patarimo.
Kita vertus, šiek tiek skirtingai negu, pavyzdžiui, Australijoje. Australijoje buvo pasakyta: iki 16 metų – viena riba, jokių socialinių tinklų paskyrų. O čia Komisija bando laipsniuoti. Iki 13 metų būtų draudžiamos socialinių tinklų paskyros, kad vaikai tokių neturėtų.
Aišku, turime atskirti, kad tai nėra prieigos prie interneto draudimas. Čia kalbama apie socialinių tinklų paskyras. Toliau yra 13–15 metų grupė ir nuo 15 metų. Bandoma laipsniuoti, išlaikyti tam tikrą lankstumą.
Kaip kolegė sako, tikrai nėra taip, kad po gimtadienio staiga viskas pasikeičia. Tai yra vystymosi dalykai, šeiminės, visuomeninės aplinkybės ir, sakytume, tam tikras Europoje esančios kultūrinės įvairovės pripažinimas.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai – kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
