Pirmokai – pranašumų maratone
„Natūralu, kad nuo pirmos mokyklos klasės norime papildomo lavinimo savo vaikams. Suprantu, kad dailė, sportas, keramika, šokiai padeda atsiskleisti vaikui, lavina jį. Esu ir už ankstyvą užsienio kalbų mokymą, tačiau tikrai nemaloniai nustebau, kai išgirdau, kad klasėje svarstoma, ar nevertėtų pirmokams samdyti papildomo, mokamo užsienio kalbos mokytojo. Nustebino ne tai, kad neva anksti pirmokus mokyti, bet kai kurių tėvelių argumentai – neva, jei dabar negaus papildomų pamokų, mūsų vaikai patirs sunkumų, stodami į pagrindinę mokyklą, nes kiti bus už juos pranašesni“, - tv3.lt rašė dviejų vaikų mama.
Tokia situacija jai skaudžiai priminė suaugusiųjų realybę, kuomet negailima nei vakarų, nei savaitgalių, kad būtų „reikalingas“ darbuotojas.
„Manau, per anksti velti pirmokus į tą, galiausiai, beprasmį pranašumų maratoną. Jo laimėti neįmanoma, o štai įsivaryti kompleksų – labai paprasta. Ar mes neturėtume labiau rūpintis, kaip jaučiasi mokykloje mūsų vaikai, žadinti jų noro mokytis, lavinti emocinį jų intelektą, empatiją?” - svarsto dviejų vaikų mama.
Pasiūlyti vaikams kuo daugiau
Tėtis Aurimas Petrevičius sako, kad tėvų rūpestis yra sudaryti vaikams galimybę išmokti kuo daugiau, nes vaikystėje tai padaryti lengviau, nei jau esant suaugusiu.
„Kai suaugame, visi suprantame, kad mokėti dar vieną kalbą „papildomai“ būtų buvę visai ne „papildomai“. Kai vakar darželyje susitikome su auklėtoja, tarp visų kitų dalykų, ji atsargiai paklausė, ar norėtume dukrai leisti mokytis anglų kalbos? Kas per klausimas? Tegul mėgina! Tegul bando! Ir nesvarbu, kad jai dar nėra trijų. Tegul mano dukra gauna progą ne tik išmokti mintinai, bet ir suprasti“, - sako A. Petrevičius.
Pasak jo, tėvų ir aplinkinių vertimas vaiką ką nors daryti yra paprasčiausias suaugusiųjų tingėjimas stengtis. „Mes visi dažnai nueiname lengviausiu keliu, tai kodėl mūsų vaikai turėtų būti kitokie?“ – dėsto A. Petrevičius.
Visos vaikų ligos yra tėvų
Dviejų vaikų mama, architektė Agnė Peikštenienė sako, kad pati spaudimo dėl vaikų pranašumų konkurencinėje kovoje ji nejaučia.
„Manau, spaudimo jausmas atsiranda, kai tėvai kažko bijo arba nori, kad vaikai būtų geresni, protingesni, daugiau pasiektų negu jie patys. Taip pat situacija priklauso ir nuo konkrečios mokyklos ugdymo lygio arba nuo tikslų, keliamų vaikui. Mes mokyklą sūnui rinkomės ne pagal mokymo lygį, bet pagal aplinką, kurioje jis jaustųsi ramus ir galėtų susikoncentruoti į mokymąsi, kur nebus konkurencijos ar ji bus minimaliai maža. Ir radome“, - sako A. Peikštenienė.
Pasak jos, viena didžiausių tėvų problemų yra jų įsitikinimas, kad vaikai turi būti geresni už juos ir nepriėmimas tokių vaikų, kokie jie yra.
„Vaikai neserga, serga tėvai. Vaikai nebijo, bijo tėvai. Vaikai savo ligų neturi. Visos jų ligos yra nuo tėvų baimių, streso ir pasitikėjimo trūkumo“, - kalba A. Peikštenienė.
Ji pripažino, kad nors ir stengiasi neperkelti savo lūkesčių vaikams, vis tiek save pričiumpa taip bedarant. Vaikai, sako mama, yra ir didelė meilės ir priėmimo mokykla patiems tėvams.
Tėvai nepriima vaikų
Psichologė Ramunė Murauskienė sako, kad geroji konkurencija yra tada, kai žmogus lyginasi su savimi skirtingame laiko kontekste – aš vakar, aš šiandien ir aš rytoj. Tada, sako psichologė, žmogus mokomas nuo mažų dienų tiesiog koncentruotis į save ir mažiau žiūrėti, ką daro kiti.
„Aišku, mes neišvengiame tos aplinkos ir tarsi lygiuojamės į kitus, į ką mes panašūs ir kuo skiriamės. Visgi mokykloje, kalbant apie ugdymą ir rezultatus, gaunasi užburtas beprotystės ratas. Tėvai savo lūkesčius perkelia vaikams ir sukuria didžiulę įtampą, kad vaikai siektų to, ko tėvai galbūt nepasiekė“, - sako R. Murauskienė.
Pasak jos, stumdami vaikus į konkurenciją su kitais, tėvai gali juos atitolinti nuo savęs.
„Vaikai mus labai gerai jaučia, jie mus „nuskanuoja“. Jie mato, kada mamai neužtenka aštuntuko, o tėtis pyksta, kai sūnus nežaidžia futbolo, o lanko atseit labiau mergaitišką būrelį.
Vaikas supranta, kad toks, koks jis yra, tėvams nėra labai reikalingas“, - teigia R. Murauskienė.
Psichologės teigimu, tėvai, tikėdamiesi iš vaikų, kad jie užsiimtų tam tikromis veiklomis, padaro juos dvigubai nelaimingus: spaudžia juos būti ne tuo, kas jiems lemta, ir dar gadina santykius su jais“, - teigia psichologė.
R. Murauskienė pataria tėvams įsikalti į galvą, jog jie myli savo vaiką ir silpną mokinį – juk tai tetruks dvylika metų.
„Tėvai kartais pamiršta pastebėti, ar jų vaikai moka dalintis, užjausti, ar gerbia vyresnius. Už šituos dalykus galim save kaip tėvus vertinti, o ne pagal pažymius. Svarbu sau išsikelti iššūkius – jeigu mano vaikas bus „lūzeris“ mokykloje, ar aš jį galiu mylėti?“, - sako psichologė.
R. Murauskienė sako, kad vaikas, augdamas kosmopolitiškoje aplinkoje, kur užsienio kalba namuose yra normalus reiškinys, natūraliai ims pats kalbėti ta užsienio kalba. Tad nuo tėvų priklauso labai daug.
