- Ar padaugėjo rūpesčių, kai iš valdančiosios koalicijos pareiškė besitraukiantys „ tvarkiečiai“?
- Kol kas per anksti komentuoti – matau labai aiškų nacionalinės ir miesto politikos išsiskyrimą. Puikiai matau, kad Rolandui Paksui reikia dėmesio, matau jo įsižeidimus – norisi treptelėti koja ir pasakyti, kad ir Vilniuje nebendraukit, nedraugaukit ir t.t. Taip pat matau, kad toje partijoje yra ir daugiau žmonių, kuriems nei ruošiuosi, nei noriu patikti – jeigu Petras Gražulis mane pradėtų girti, susirūpinčiau, ar viskas gerai. Kalbant apie tuos tris koalicijos partnerius iš Tvarkos ir teisingumo, tai viskas vyksta dalykiškai, gražiai, bendraujam – ne visada jiems pavyksta ateiti į koalicijos posėdžius kaip mažesnei frakcijai, bet aš kažkokių priekaištų neturiu. Nesu tikras, kaip viskas baigsis ir dėl tolesnio bendradarbiavimo su jais, bet koalicija bet kokiu atveju išlieka stabili ir tuos darbus, kuriuos esame sutarę, darome.
- Kalbant apie priekaištus, „tvarkiečiai“ jums prikaišioja dėl didėjančios miesto skolos – kaip ten bebūtų, ji per metus išaugo 7 mln. eurų. O kalbėjote apie skolos mažinimą.
- Ką sakiau ir rinkimų kampanijos metu, ir tapęs meru, – pagrindinis uždavinys yra grąžinti kreditorių pasitikėjimą miestui, nepermokėti už skolą. Taip pat yra tikslas, kad skola pradėtų mažėti, bet ir tai su tam tikra išlyga – jeigu bus svarbių investicinių projektų, galima daryti išimtį iš to mažėjimo.
Čia reikėtų identifikuoti ir 7 mln. skolos išaugimo priežastį – pagrindinė priežastis yra įsiskolinimas aplinkkelio statytojams ir rangovams. Maždaug trečdalis aplinkkelių darbų jau padaryta, bet sumokėta už tuos darbus nėra, nes reikia sulaukti Europos Sąjungos institucijų patvirtinimo, kurių tikimės birželio mėnesį ar liepos pradžioje. Tada bus atsiskaityta, ir tas skolos išaugimas turėtų visai kitaip skaičiuose atsispindėti. Tad, jeigu nebūtų aplinkkelio, skola būtų mažesnė.
- Kaip vertinate akciją, raginančią neiti į prekybos centrą tris dienas?
- Nors Vilniuje ir pristatyta pilna prekybos centrų, bet nėra viskas sveika konkurencinėje aplinkoje, nes tos kainos kai kuriais atvejais tikrai galėtų būti mažesnės. Nežinau, ar tai mūsų vartotojo pripratinimas prie tam tikro standarto, ar konkurencijos apribojimas lemia, bet, manau, tas pats „Lidl“ atėjimas čia nemažai pakoreguos. Kalbant dėl pačios akcijos, ją vertinu skeptiškai. Ta akcija man tėra emocijų pliūpsnis – aš net neatsimenu, kurią dieną ji bus ir neketinu dalyvauti.
- Nevertinate to kaip pilietiškumo akcijos?
- Pilietuškumo akcija yra pilietiškų darbų darymas, pavyzdžiui, padaryti kažką bendruomenei ar priminti pažadus valdžiai, galiausiai pilietiška yra pačiam daryti verslą geriau negu kiti. Būtų labai pilietiška pardavinėti kalafiorus pigiau nei kiti.
Kaip dėl dviračių „Cyclocity“ tinklo plėtimo? Dabar jis apima daugiausiai centrą, tačiau ne miegamuosius rajonus.
Šis tinklas tikrai puikiai funkcionuoja. Nors sakoma, kad jis nieko miestiečiams nekainuoja, tačiau kainuoja, ir tikrai nemažai. Tą tinklą plėtojančių „JCDecaux“ pagrindinės pajamos yra iš to, kad jie nemokama rinkliavos už reklamą, kurių stendų mieste matome tikrai daug – tai dominuojantis žaidėjas reklamos rinkoje. Kai suskaičiuojame, kiek kainuotų vienos stotelės išplėtimas, tai yra daugiau kaip 20 tūkst. eurų, kas yra dideli pinigai. Juo labiau, kai eini toliau nuo centro, kompanija pasidaro nelabai suinteresuota dviračių stoteles plėsti.
Tai šis projektas yra nuostolingas?
Nedrįsčiau taip sakyti. Jis yra brangus, tačiau miestui labai reikalingas. Manau, kad dviračių infrastruktūra turi gerėti, įskaitant nuomos infrastruktūrą. Visgi šioje ilgalaikėje sutartyje su „JCDecaux“ nebeturime jokios įtakos, kad jie plėstų dviračių stoteles, nebent mokėtume jiems labai daug pinigų, už ką galima daug dviračio takų nutiesti ir kitų svarbesnių dalykų padaryti.
Žiūrint į dviračių nuomos ateitį, neabejoju, kad yra ateitis ir kitose dviračių nuomos priemonėse, susijusiomis su GPS sekimo sistemomis, pagal kurią dviratį galima palikti platesnėje zonoje, tada mobilioje aplikacijoje pasižiūrėti, kur yra laisvas dviratis. Panaši sistema Vilniuje buvo testuojama. Kol kas ji nutraukta, bet esu tikras, kad ši sistema į Vilnių sugrįš ir dviračių nuomos smarkiai daugės. Visgi mūsų galvos skausmas yra padaryti saugius ir patogius dviračių takus.
Kada tai bus?
Esame numatę kitais metais beveik 30 km. naujų dviračių takų, panaudojant europinius pinigus. Bus ir P. Vileišio, ir Linkmenų gatvėje, ir kituose gyvenamuosiuose rajonuose. Taip pat planuojame, kad dviračių takų tinklas taptų tinklu: kad atsivertę Vilniaus žemėlapį pamatytumėme, kaip iš bet kurio taško į kitą bet kurį tašką būtų galima nuvažiuoti dviračių takais. Mano tikslas, kad 95 proc. gyventojų – bent jau visi, kurie gyvena daugiabučių gyvenamuosiuose rajonuose – būtų ne toliau kaip kilometras nuo labai gero magistralinio tako, o privažiavimas iki jų būtų normalus, nejudriomis gatvelėmis. Tai yra tikslas mano kadencijai.
Prieš ateidami į valdžią sakėte, kad savivaldybės įmonių vadovai nebus partiniai. Bet į savivaldybės įmonių stebėtojų tarybų pirmininkus renkate savus žmones , o, pavyzdžiui, Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro direktoriumi tapo Tomas Vaitkevičius – žmogus, kuris buvo teisingumo viceministras tuomet, kai jūs buvote ministras.
Čia reikia pasakyti savivaldybių įmonių valdymo struktūrą. Pagal šią struktūrą stebėtojų tarybą iš principo sudaro politikai – tarybos nariai. Tai yra daugmaž pagal proporcijas – be abejo, valdančiosios koalicijos yra daugiau, opozicijos mažiau. Stebėtojų taryba net nėra tiesioginio valdymo institucija, jos tikslas yra patvirtinti valdybą ir stebėti, ar viskas vyksta teisėtai, ar laikomasi įmonės strategijos ir t.t.
Dabar valdyba tapo pagrindiniu organu. Jos funkcija yra ir tvirtinti įmonės strategiją, ir prižiūrėti, kaip vyksta veikla, ir skirti vadovą. Valdybos formavimas yra visiškai pakeistas – esame suformavę valdybos atrankos kriterijus – pirmiausia yra patvirtintas principas, kad du trečdaliai valdybos narių turi būti nepriklausomi. Kadangi valdybos narių būna penki, tai būna trys nepriklausomi ir du iš savivaldybės administracijos darbuotojų. Nepriklausomi nariai atrenkami iš kuo platesnio rato žmonių atskiro trijų žmonių atrankos komiteto iš nepriklausomų žmonių – tai „Tele 2“ vadovas Petras Masiulis, personalo atrankos įmonės vadovė Kristina Vaivadaitė ir BMI instituto vadovas Jaunius Pusvaškis. Šie turintys reputaciją žmonės stebėtojų tarybai pateikia galutinius kandidatus. Stebėtojų taryba tiesiog patvirtina tuos atrinktus žmones. Valdyba patvirtina vadovą, kuris ir yra labiausiai matomas žmogus. Tokia situacija yra su savivaldybės valdomomis įmonėmis, ir ta sistema duoda rezultatus.
O kaip gi dėl Tomo Vaiškevičiaus, kuris ir anksčiau buvo jūsų komandoje?
Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centrui reikėjo naujo vadovo. Darėme du atviros atrankos raundus su kitomis savivaldybėmis, tačiau vadovo nepavyko išrinkti. Galiausiai buvo susėsta ir pergalvota, kokį žmogų galima pritraukti, ir tada iškilo T. Vaiškevičiaus kandidatūra. Kalbant apie dabartinius vadovus, tai yra vienintelis žmogus, kurį pažinojau, daugiau nė vieno nepažinojau – na, dar Aidą Ignatavičių žinojau. Tomas Vaitkevičius atėjo dirbti iš kito gero darbo, bet tai yra žmogus, kuriam reikia iššūkių ir aš labai džiaugiuosi, kad jis sutiko. Matau, kad dabas įmonė pradėjo lipti iš tos duobės, kurioje ji buvo, nes ten tikri gaujų karai vykdavo. Dabar direktorius turi visų savivaldybių pasitikėjimą pirmą kartą po daugybės metų.
Jūsų kritikai teigia, kad turite per mažai ambicijų dėl Vilniaus, nėra vizijos, yra tik atskiri daugiabučių kiemų paremontavimai ir Neries krantinės remontas. Tad kokia jūsų miesto vizija, kokių konkrečių žingsnių imsitės?
O kokia ta vizija buvo anksčiau? Buvo du projektai, apie kuriuos buvo visad šnekama: tramvajus ir Gugenheimo muziejus. Manęs tokios vizijos netenkina. Manau, kad labai svarbu miestą suvokti kaip gyvą organizmą, kuris turi laisvai plėtotis. Man aktualiausia, kad miestas būtų patogus ir jame būtų gera gyventi – džiaugiuosi, kad pavyko pasukti į aplinkos gerinimo sritį daugiabučiuose rajonuose. Norint, kad gyvenamieji daugiabučių rajonai netaptų getai, jie turi būti gerai integruoti į miestą. Ten gyvenantys miestiečiai turi jaustis tarsi gyvenantys centre , turi gauti tokį patį miesto vaizdinį, kurį turime senamiestyje. Tad mano vizija pirmiausia – gera gyvenamoji aplinka. Čia yra esminis ir integralus dalykas. Visi tie maži darbai – šaligatvių tiesimas, skverų rengimas ar dviračių takų tinklo rengimas yra dalis to miesto organizavimo.
Kitas dalykas – miesto konkurencingumas kitų miestų atžvilgiu. Per pastaruosius metus, manau, mums pavyko išryškinti natūralius miesto privalumus. Mes pozicionuojame Vilnių kaip greitą ir atvirą miestą – tai atrodo paprasta, bet tai yra unikalus pozicionavimas. Miesto vizija – būti greitesniu ir atviresniu nei bet kuris kitas miestas – reiškia, kad miesto gyvybės visur yra daugiau: ir versle, ir gatvėse, ir bet kur.
Šalia to galima paminėti didesnį projektą – upės grąžinimas į miestą yra svarbus projektas, kurio miestas laukė trisdešimt metų. Man taip pat labai smagu, kad pirmą kartą į Lietuvą ateina tikras mecenatinis didelis projektas – Modernaus meno centras, kuris turėtų atsirasti 2018 m. pradžioje.
Mano žiniomis, kai kurie savivaldybės darbuotojai sako, kad jums atėjus į valdžią darbas tapo chaotišku, žmonės pasimetę ir nežino, ką darytų.
Man svarbu, kad darbuotojai gerai jaustųsi, kad žinotų, kur jie eina ir kodėl. Turime apklausos portalėlį, kuriame darbuotojai atsakinėja į klausimus. Man buvo svarbus jų atsakymas, kas labiausiai erzina gaunant įvairias užduotis – pagrindinis dalykas buvo per trumpi terminai. Mano reikalavimai yra, kad padarytume greitai, bet kartais ne taip sunku pamesti orientaciją ir žmonės gali ne iki galo suprasti situaciją. Su tuo dirbame ir stengiamės, kad būtų aiškiau ir geriau. Mano pozicija tokia: jeigu pasakyčiau, kad idealiai viskas vyksta, kitą dieną nebūčiau meras.
Koks jūsų palinkėjimas vilniečiams?
Mylėti savo miestą ir džiaugtis. Džiaugsmas ir meilė yra labai svarbūs dalykai – be to nė vieno darbo gerai nepadarysi. Nesu matęs sėkmingų žmonių, kurie būtų nelaimingi. Dažniausiai sakoma atvirkščiai – nelaimingi, nes nesėkmingi, bet man atrodo, kad pirmiau yra sprendimas, kad pirmiau turi būti laimingu, o paskui būsi sėkmingu.
