Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Psichologinis ir fizinis smurtas šalies mokyklose – mokinių prieš mokytojus ir mokytojų prieš mokinius – dažnas reiškinys. Mokykla tampa arena, kur nevaržomai liejasi neapykanta.

Atsilygina tuo pačiu

„Lietuvių kalbos mokytoja mus vadindavo idiotais, imbicilais, sakydavo, kad neišlaikysime valstybinio egzamino, nes esame daunai. Bet visi egzaminą išlaikėme, kai kurie – puikiai“, – pasakojo sostinės Jono Basanavičiaus gimnazijos absolventas.

Socialiniuose tinkluose taip pat nesunku rasti panašių istorijų: „Kai neišmokau pamokos, mokytoja pasakė, kad aš – subingalvis“, „Kai matematikei pasakiau, kad nesuprantu, ji mane išvadino idiotu“, „Mane mokytoja tampė už ausies, nes neparuošiau pamokų“, „Kūno kultūros mokytoja beveik visada rėkia. Apkalba kitų klasių mokinius. Apkūnias merginas vadina telyčiomis arba lašininėmis. Vienos mergaitės paklausė, ar ji ne seniausios profesijos atstovė, nes buvo su auskarais ir pasidažiusi.“

Panašias istorijas pasakoja ir pedagogai. „Mokiniai mane išvadina „ku...“, pasiunčia kuo toliau“, – tikino vienos Utenos mokyklos kūno kultūros mokytoja. „Nėra rusiško keiksmažodžio, kuriuo nebūčiau pavadinta“, – antrino kita tos pačios mokyklos mokytoja.

REKLAMA

„Kartą devintokas klasėje man pakišo koją. Kritau ir susižeidžiau petį. Visa klasė net žviegė iš pasitenkinimo“, – sakė Kauno vidurinės mokyklos pedagogė.

Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu buvo atliktas tyrimas „Smurto mokyklose paplitimas, formos, priežastys, prevencija ir pagalbos priemonės“. Jo metu apklausta per 1 000 mokinių, 500 mokytojų bei daugiau kaip 800 tėvų ir nustatyta, kad 53,9 proc. mokinių patyrė mokytojų smurtą, o mokinių smurtą patyrė 46,9 proc. mokytojų.

Pradinukai tvirtino, kad ant kas trečio mokinio mokytojai rėkia, iš kas septinto – tyčiojasi ir pravardžiuoja, kas dešimtas buvo muštas. 63 proc. 5–12 klasių moksleivių teigė, kad mokytojai ant jų rėkia, pravardžiuoja, ignoruoja, tyčiojasi, grasina trenkti. Kas devintas mokinys tvirtino, jog mokytojai fiziškai smurtauja: per galvą ar pirštus trenkia knyga, dienynu, liniuote, lazdele, ranka trenkia per veidą, tąso už plaukų, „skuta grūšią“, tempia už ausies ar suka ją, duoda sprigtą, purto, įgnybia, sugriebia už kaklo, prismaugia ir tada rėkia, tempia už drabužių.

REKLAMA
REKLAMA

Ne kitaip apie mokinius kalba ir mokytojai: 46,9 proc. jų teigia, kad yra patyrę emocinį mokinių smurtą, o fizinį smurtą tvirtino patyrę 2 proc. mokytojų. Vaikai ant mokytojų rėkia, tyčiojosi ir pravardžiuoja, grasina trenkti, apspjauna, subraižo ar suspardo automobilį. Mokytojos tikina, kad net yra patyrę mokinių seksualinį priekabiavimą: mokiniai pliaukšteli per užpakalį, liečia sėdynę, bučiuoja, glamonėja, numeta po kojom rašiklį, o pasilenkę jo paimti kelia mokytojos sijoną ir žiūri po juo.

Prevencija dėl akių?

Kiekvienoje mokykloje taikomos smurto prevencijos priemonės, tačiau ne daug kas gali pasigirti, kad jos davė naudos. Kokia gi ta prevencija?

Minėto tyrimo metu paaiškėjo, kad dažniausiai mokiniai dalyvauja piešinių konkursuose, žiūri filmus ir klausosi paskaitų smurto tema. Tokiuose renginiuose teigė dalyvavę trečdalis 5–12 klasių moksleivių.

Dažniausiai mokytojai apie tinkamą elgesį ir būdus, kaip išvengti muštynių, kalbasi su pradinukais, mažiau apie smurto prevenciją išgirsta 5–8 klasių mokiniai (apie 65 proc.), o mažiausiai – vyresniųjų klasių moksleiviai. Nė pusė jų nėra dalyvavę tokiuose renginiuose. Tėvai ypač retai įtraukiami į smurto prevencijos programas: tik 7,5 proc. jų teigė dalyvavę smurtui mažinti skirtuose mokyklos renginiuose.

REKLAMA
REKLAMA

Vis dėlto, dauguma – 93 proc. mokytojų, 92 proc. tėvų ir 80 proc. vaikų – mano, kad mokykloje įmanoma sumažinti smurtą. O kas daroma?

Grasina streiku ir įstatymais

Praėjusį trečiadienį Švietimo profesinių sąjungų jungtinė atstovybė Švietimo ir mokslo ministerijai įteikė reikalavimų sąrašą. Profesinės sąjungos reikalauja atkurti mokinio krepšelio dydį, koks buvo iki 2009-ųjų, ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogų atlyginimus prilyginti mokytojų atlyginimams, sumažinti vaikų skaičių klasėse ir sudaryti palankias sąlygas pedagogams išeiti į pensiją nuo 55 metų.

Anksčiau mokytojai siūlė sugriežtinti ir įstatymu reglamentuoti mokinių pareigas, nustatant, kad mokiniai neturi teisės smurtauti prieš mokytojus. Šį pavasarį Seime net buvo pasirašytas memorandumas, kuris neva turėtų paskatinti permainas švietimo sistemoje.

„Apie smurtą tarp vaikų kalbama jau daug metų, tačiau psichologinio ir fizinio smurto prieš mokytojus temos vengta. Dabar tai įvardyta viešai ir siūlomi būdai, kaip su tuo kovoti. Bus parengti ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso, ir kitų teisės aktų papildymai“, – teigė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė Audronė Pitrėnienė.

REKLAMA
REKLAMA

Mokinių smurto problema aktuali ne vienoje pasaulio šalyje. Štai JAV Teksaso valstijos Haroldo miesto mokytojams į pamokas leista neštis ginklą savigynai. Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininkas Eugenijus Jesinas sakė, kad nieko nedarant galima sulaukti net fatališkų pasekmių. Dabartiniai teisės aktai leidžia moksleivių savivalę, jie retai nubaudžiami, ypač retai traukiami atsakomybėn ugdytinių tėvai. Be to, ir mokyklos administracija retai gina mokytojus: kai Balsių mokykloje mokinys smurtavo prieš mokytoją, ji buvo priversta kreiptis į teisėsaugos institucijas.

Keiskis pats ir keisis pasaulis

Trejus metus Lietuvoje buvo vykdomas projektas, kurio tikslas – skatinti vaikus mokytis kūrybiškai. Tam buvo pasitelkti įvairių sričių kūrėjai – aktoriai, dailininkai, muzikai, dizaineriai. „Kūrėjai į mokyklas ateina su nauju požiūriu, idėjomis, nebijo eksperimentuoti ir dirbdami su mokytojais parodo, kad mokymasis gali būti kitoks“, – sakė mokyklose vykdomos programos „Kūrybinės partnerystės“ vadovė Milda Laužikaitė.

REKLAMA
REKLAMA

Vilniaus centro vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Violeta Lauciuvienė, kuri projekte dalyvavo su dešimtokais, tikina supratusi, kad mokymosi procesas svarbesnis už rezultatą, mat kūrybiško mokymo programa paskatino kitataučius mokinius domėtis lietuvių literatūra, istorija ir kultūra, sumažino kultūrinę atskirtį.

„Mokiniai, kurių gimtoji kalba yra rusų, ėmėsi žurnalistų darbo, kūrė televizijos žinių laidą apie Vilnių – Renesanso žinių tarnybą. Tam jie turėjo išmokti rasti informaciją, surengti spaudos konferenciją. Tai mokiniams padėjo pažinti daugiakultūrį ir daugiatautį miestą, mokytis lietuvių kalbos ir tolerancijos, suprasti, kad jie yra Vilniaus dalis, – teigė mokytoja. – Mokytojai susipažino su daug įdomių žmonių, kurie atnešė į mokyklą daug naujų vėjų.“

Aktorius Darius Petkevičius dirbo trijose Lietuvos mokyklose: Trakų rajono Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijoje, Pakruojo rajono Balsių ir Kaišiadorių Paparčių pagrindinėse mokyklose. „Mane sukrėtė tai, kad kiekviena mokykla kartu yra ir vaikų namai. Didžiausias darbo stabdys buvo tai, kad mokytojai man visą laiką kartojo: „Pasižiūrėk, ką mes galime pakeisti, ką galime padaryti?“ Teko su jais labai ilgai kalbėtis ir išaiškinti, kad arba jie lieka ten pat, kur yra, arba, suvokdami situaciją, bando keisti ją ir santykius. Teko daug kalbėti ir apie tai, kad mokytojas privalo ne tik padaryti tai, kas numatyta pareiginėje instrukcijoje, bet ir atlikti ir „viršuždavinius“. Mokytojai yra švietėjai, globėjai, socialiniai darbuotojai ir net bendrosios kultūros skleidėjai. Dabar mokytojai yra pasinėrę į neviltį. Aš buvau dirgiklis, kuris juos supurtė“, – sakė aktorius.

REKLAMA
REKLAMA

D.Petkevičius, suvokdamas, kad pokyčiai visų pirma priklauso nuo mokytojų, surengė teatro laboratoriją. Pagrindinė darbo sąlyga buvo ta, kad mokytojai turi daryti tuos pačius pratimus, kuriuos daro jų mokiniai. Aktorius prisimena bemaž septyniasdešimties metų mokytoją, kuri su mokiniais vertėsi kūliais.

„Mūsų darbo rezultatas – maži etiudai. Profesionalo akimis – šie žmonės nepadarė nieko, tik išėjo į sceną. Tačiau iš tiesų įvyko lūžis – pasikeitė mokinių ir mokytojų santykiai. Tarp jų užsimezgė kontaktas, ir mokytoja, kuri stovėjo scenoje su mokiniu, atėjusį į klasę, nebegali rėkti ant mokinio, vadinti jį negražiais vardais. Ji guodėsi: „Aš nebežinau, kaip man klasėje elgtis: nebegaliu ant jų rėkti.“ Kai vaikų paklausiau, kuris mokytojas pasikeitė, jie atsakė: „Mūsų auklėtoja. Ji su mumis kalba, mumis pasitiki, ji šypsosi“. Kokių, pasirodo, mažų dalykų reikia, kad mokykloje pasikeistų bendravimas“, – patirtimi dalijosi aktorius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų