Apie Irano ir Izraelio karinį konfliktą, „Žinių radijas“ laidoje diskutuoja VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas, saugumo ekspertas, Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos strateginio prognozavimo skyriaus ekspertas Ignas Stankovičius.
Kaip vertinti tai, kas įvyko? Kiek tai yra posūkio taškas?
T. Janeliūnas: Iš dalies taip, nes amerikiečių įsitraukimas žymi svarbų pokytį, lyginant su tuo, ką mes matėme prieš savaitę. Faktiškai tai, kad amerikiečiai įsitraukė ir nusprendė naudoti savo maksimaliai sunkiąją galią, reiškia, kad jie iš tikrųjų pritaria Izraelio pozicijai, jog reikia iki galo užbaigti šitą darbą.
Reikia nebeatidėlioti, padaryti viską, kad Irano branduolinė programa būtų sunaikinta arba labai ilgam laikui atidėta. Iš tikrųjų žalos masto kol kas niekas negali įvertinti, bet neabejoju, kad tikrai ta žala yra padaryta didelė ir, jeigu ne visiškai sunaikinti urano sodrinimo įrenginiai, tai bent jau, matyt, pristabdyta tikrai pakankamai ilgam laikui būtų šita programa.
Iranui teks galvoti, ką daryti be branduolinio ginklo – iki šiol visas atgrasymas, kurį Iranas planavo, buvo paremtas tuo, kad jie gali tuoj pasidaryti branduolinį ginklą ir tokiu būdu geriau niekam nelįsti į Iraną ir nebandyti kažkokių tai agresyvių veiksmų prieš jį.
Dabar šios grėsmės Iranas jau nebegalės demonstruoti ir tai reiškia, kad Iranas apskritai, kaip grėsmės veikėjas, tampa savotiškai bedančiu. Mes jau matome, kad Izraelio atakos tikrai smarkiai sumažino Irano galimybes apskritai naudotis oro gynybos pajėgomis.
Amerikiečiai įskrido į Irano teritoriją, kaip patys jie sako, net nepastebėti, niekas nesuprato, kas ten įvyko. Izraelio lėktuvai irgi faktiškai šeimininkauja virš Irano teritorijos ir netgi apšaudymai link Izraelio darosi vis retesni.
Matyt, tikrai senka Irano raketų, balistinių raketų bent jau, kiekiai ir galimybės jomis naudotis. Taigi režimas iš tikrųjų susiduria su tokia rimta dilema, ar toliau šiame kare dalyvauti maksimaliai, bent jau tiek, kiek leidžia jų vis dar turimos karinės galimybės – ar ieškoti kuo greitesnio susitarimo ir stabdyti karo veiksmus, kol jie dar turi ką išsaugoti.
Gali būti, kad po kelių savaičių tokio intensyvumo bombardavimo Iranas faktiškai nebeturės kariuomenės. Tai čia ir yra dabar pagrindinis klausimas, kada iraniečiai faktiškai paprašys sustoti, mainais už labai aiškų politinį pažadą nebeatnaujinti branduolinės programos.
Šis smūgis gali dar labiau priartinti Irano branduolinės bombos kūrimą. Kaip jums atrodo – eskalacija ar diplomatija, kas toliau?
T. Janeliūnas: Aš laikausi tos pozicijos, kad Iranas šiuo metu iš tikrųjų yra šoke, o režimas pagrinde, matyt, siekia visgi išgyventi. Naikinami yra ne tik kariniai lyderiai, bet potencialiai gali būti naikinami ir politiniai lyderiai.
Tokioje situacijoje, žinoma, sprendimai vis dar yra pakankamai platūs, pradedant nuo ne iki galo užbaigtos branduolinės bombos ar įtaisų, kurie galėtų naudoti branduolines medžiagas, iki Hormūzo sąsiaurio uždarymo ir bandymo kerštauti ekonominėmis priemonėmis.
Taip, Iranas turi dar pakankamą spektrą atsakymų, bet kol kas daugiau yra retorinių grasinimų, negu praktinių kažkokių tai veiksmų. Faktiškai Iranas nieko ypatingo kol kas nepadarė, ir tai yra svarbu.
Neatakavo JAV karinių bazių regione, nepradėjo faktinio Hormūzo sąsiaurio blokavimo. Kalbama apie tai, kad bandys Irano užsienio reikalų ministras skristi į Maskvą ir kalbėti su Putinu, bet Maskva šiuo požiūriu niekuo padėti Iranui negali, išskyrus retorinius grasinimus ir aiškinimus, kaip yra pažeidinėjamas suverenitetas.
Šia prasme Iranas iš tikrųjų yra labai nepatogioje padėtyje. Jis gali kerštauti, žinoma, bet net ir tokie dalykai kaip Hormūzo sąsiaurio blokavimas – jie netruktų ilgai. Greičiausiai tai tik įtrauktų į konfliktą papildomų pajėgų, galbūt iš tų pačių Persijos įlankos šalių, kurioms gyvybiškai svarbu palaikyti naftos eksportą kiek įmanoma laisvesnį.
Ir išminavimas, atakos prieš Irano karinį laivyną ar kažkokias kitas priemones šiame sąsiauryje taip gali konfliktą papildomai eskaluoti, bet vargu ar tai vestų į kažkokią tai Irano pergalę. Dabar visi turbūt supranta, kad kalbėti apie galimybę Iranui laimėti šitą konfliktą ypatingai maža.
Jeigu rinktųsi keršto būdą, tas kerštas greičiausiai tik paskatintų dar didesnius nuostolius Iranui, didesnę žalą. Ir, greičiausiai, jeigu režimas nori racionaliai svarstyti savo naują strategiją, jis turėtų siekti išlaikyti kiek įmanoma dabartines pajėgas, bent jau karine prasme, kad galėtų persiorientuoti, pertvarkyti savo karinę ir politinę strategiją ir jau be branduolinio ginklo galvoti, kaip jam toliau išlikti svarbiu žaidėju regione.
Kiek toli dar gali eiti Trumpas? Viena vertus, jis pademonstravo simboliškai politinę jėgą, o kita vertus, jo veiksmai kelia tam tikrų iššūkių vidaus auditorijai – jis lyg ir eina su taikos vėliava, sakydamas: „tapęs prezidentu, užbaigsiu visus karus“, tačiau dabar ir Nobelio premija nuplaukė, tad lieka klausimas – kiek iš tiesų Trumpas rizikuoja ir kiek jis pasiruošęs eiti toliau?
I. Stankovičius: Jo pareiškimai apie galimą režimo pakeitimą yra ganėtinai bravūriški ir tokie geriausiu atveju skambantys kaip politinio spaudimo ženklas. Amerikiečiai tikrai neturi jokio ūpo eiti į Iraną su visomis sausumos pajėgomis – tikrai yra per daug karčios patirties bandant iš išorės pakeisti režimus.
Patys amerikiečiai yra buvę įklimpę ir Irake, ir Afganistane – pernelyg brangiai jiems tai kainavo. Manau, kad tikrai neturi Trumpas didelio noro leistis į visą apimantį karą su Iranu, todėl čia greičiausiai kol kas ir bus apsiribojama tokiais oro smūgiais, kurie buvo, nebent Iranas atsakytų tiesiogiai prieš Amerikos karines bazes regione, ir tada amerikiečiai galėtų toliau naudoti oro galią prieš Iraną tam, kad neutralizuotų maksimaliai galimybes Iranui daryti kažkokią tai žalą regioninėms valstybėms ir amerikiečių karinėms bazėms.
Pilnos laidos klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
