Interpeliacijų svarstymas: iš tribūnos skamba panegirikos arba puolimas, salėje žiovauja keliolika seimūnų. Tiksliai iš anksto žinoma kas kaip balsuos ir kas nedalyvaus balsavime, nes nenori.
Mažumos vyriausybė tiksliai žinanti, kad teoriškai gausesnė opozicija niekada nesusitars ir netaps dauguma. Nors vieno balso, bet pritrūks nuversti ministrą, kuris, anot koalicijos partnerių ir jo paties, už savo kuruojamą sritį arba neatsakingas, arba nepakaltinamas, nes kitur „irgi ne geriau“.
Į visiškai logiškus ir konkrečius priekaištus, dėl katastrofiškai pabrangusių aplinkosaugos projektų bei iš kantrybės išvestų mokytojų situacijos, abu ministrai atsakė išvedžiojimais, kurių esmė maždaug tokia: „vidutinė ligonio kūno temperatūra gydymo įstaigoje – normali“. Po balsavimo lieka neaišku – įtikino tokia demagogija tautos atstovybę ar ne? Pastangos pasiūlyti tokiam ministrui pasidairyti darbo rinkoje lyg ir užfiksuotos, nes daugiau buvo už, negu prieš. Tačiau rezultato vėl - jokio. Dalis išrinktųjų sirgo (rinkimų metu balsus, berods, beveik surenka ir iš ligoninių), kiti vykdė tai, ką 1992-ųjų vasarą vadino „parlamentine rezistencija“ – balsavo kojomis. Tiesiog smalsu – negi vienam ar keliems, ūmai sunegalavusiems, Seimo nariams jų frakcijos, kurios interpeliacijai lyg ir pritaria, nebeišgali iškviesti taksi automobilį? Ar nėra labiau tikėtina, jog dėl rezultatų tiesiog susitarta?
Tikriausiai būtent tokia elgsena yra kažkuo panaši į vadinamąjį „visuomenės susitaikymą“, apie kurį artėjant metų pabaigai stabdydamas bet kokias liustracijos iniciatyvas, kalbėjo ir šalies prezidentas bei jo patarėjų gvardija. Per septyniolika metų iš buvusių sistemos tarnų, KGB karininkų, skundikų, kompartijos veikėjų beveik negirdėjus nei vieno atgailos žodelio, mums – Prezidento iniciatyva - siūlomas dar pusmetis, kad 34 tokius pusmečius „atsitiktinai pražiopsoję“ sutvėrimai galėtų dar paieškoti jėgų ir priežasčių ištarti „mea culpa“.
Tik štai kas įdomu – taikytis, apsikabinti ir pasibučiuoti, Prezidento ir kitų „atlaidžiųjų“ supratimu, privalo labiausiai norėti visai ne kokie kagėbistai, o veikiau – visi kiti. Šalyje, kurioje už tūkstančius trėmimų, išbuožinimų ir žudymų bei išdavysčių realiomis kalėjimo bausmėmis atsakė du kvanktelėję seni komunistai ir vienas žinomas stribas, drįstama paistyti apie neva vykstančią „raganų medžioklę“. Reikalaujama dar didesnio atlaidumo ir suteikiamas pusmetis, kurio metu, reikia manyti, visi, kas buvo tiek žiopli, jog netapo nei anos sistemos represoriais, nei jų pagalbininkais, turi susiprasti ir atsiprašyti tų, kurie tokiais buvo.
Belieka palinkėti prezidentūrai ir Seimui gerų šv. Kalėdų, kaip ir visiems kitiems. Visuomenės susitaikymas, kaip strateginis tikslas, įsakmiai reikalauja visus paminėtus dalykus laikyti tiesiog demokratijos proceso rezultatu. Jei pavasariop, pavyzdžiui, nepaisant „vidutinės normalios temperatūros“, mokytojai ryžtųsi atsisakyti dirbti baigiamųjų egzaminų metu, tai irgi tebus demokratija. Nors, kita vertus, mokytojas ne kagėbistas ir ne stribas – sankcijas jam pritaikyti lengviau.
