I. Šimonytė: norint investicijų, reikia keisti savivaldos požiūrį (I)

Bendrą Senojo žemyno valiutą jau praktiškai turime kišenėje, tačiau Europos Sąjungos institucijas reikia įtikinti, kad Lietuvos ketinimai – rimti, mano buvusi Finansų ministrė ekonomistė Ingrida Šimonytė.

Vilniaus Universitete dėstanti ekspertė Ekonomika.lt pasakojo mananti, kad norint pajausti ekonomikos atsigavimą kitų metų laukti nereikia – jis jau čia. Pašnekovė užsiminė ir apie akivaizdžią regioninės valdžios iniciatyvos stoką, siekiant pritraukti investicijų

Viena pagrindinių Lietuvos siekiamybių šiuo metu išlieka euro įsivedimas. Ar galima teigti, kad europinė valiuta jau mūsų kišenėje? Ar dar yra pagrindo nerimui?

Tam, kad euras kišenėse pakeistų litus, be Lietuvos siekio dar reikalingas ir Europos Sąjungos institucijų sprendimas, leidžiantis Lietuvai šį įsivesti. Visgi, tikimybė, kad toks sprendimas bus priimtas, mano vertinimu, yra gana didelė, mat rizika, neatitikti kurio nors Mastrichto kriterijaus menka. Net infliacijos rodiklis nuolat išlieka palankiai žemas, nepaisant atsigavusios ekonomikos ir pradėjusio augti darbo užmokesčio.

REKLAMA

Žinoma, Europos Komisiją bei Europos Centrinį Banką taipogi domina kriterijų vykdymo tvarumas, mat būtų išties blogai priimti šalį į euro zoną, o paskui susidurti su netinkamu tokios šalies elgesiu, pažeidžiant sutartas taisykles. Vis dėlto nemanau, kad yra pagrindo teigti, jog dabartinis atitikimas kriterijams – netvarus. Ateities rezultatai priklausys nuo būsimos ekonominės politikos, kurios priežiūra euro zonoje nuo 2011 metų gerokai sugriežtėjo. Tad bus lengviau užtikrinti nuolatinę ekonomikos sveikatą – tvarų atitikimą infliacijos, palūkanų normos, biudžeto deficito ir skolos kriterijams.

Kita vertus, kažkuria prasme eurą kišenėje turime jau daug metų. Litas fiksuotu kursu pririštas prie euro daugiau nei dešimtmetį ir tam, kad šis kursas būtų išlaikytas, t.y. litas nebūtų devalvuotas, 2008-2009 metais turėjome nemažai ištverti. Euro įsivedimo kritikai dažnai linkę šią aplinkybę pamiršti ir bando lygintis su tomis šalimis, kurios vykdo savarankišką pinigų politiką – Lenkija, Švedija, Jungtine Karalyste ir ragina neskubėti jungtis prie euro zonos. Tačiau tai - nepalyginami dalykai.

Nors įsivedę eurą tikrai negausime greitos naudos, jis mus apsaugos nuo 2008-2009 metais regėto palūkanų normų šoko, kuris labai brangiai kainuoja. Lietuvos banko vertinimu, dėl palūkanų normų šoko, atspindėjusio tuo metu vyravusius devalvacijos lūkesčius, visa Lietuvos ekonomika patyrė milijardus litų išlaidų, kurių nebūtų, jeigu euras būtų buvęs įvestas pirmuoju bandymu, t.y. 2007 metais.

Po krizės, kaip ant mielų auginanti ekonomika džiugina pliuso ženklu papuoštais skaičiais. Vis dėlto problemos, kaip aukštas nedarbo lygis ir žemas vidutinis atlygis, netenkina plačiosios visuomenės. Ar galima tikėtis, kad 2014 metais ekonomikos augimas iš „statistinio“ taps „realiu“, t.y. jaučiamu piliečio piniginei?

Turbūt žmogiška vertinti situaciją blogiau, nei ji yra iš tikrųjų. Vis dėlto pažvelkime į realybę –skirtingai nei 2010-2012 metais, Lietuvos ekonomiką į priekį stumia nebe grynasis eksportas, o vidaus paklausa: sparčiau nei prognozuota auga ir įmonių investicijos, bei namų ūkių vartojimas.

REKLAMA

Namų ūkių vartojimo augimui prielaidas sudaro augantis darbo užmokestis ir labai menkai augantis kainų lygis. Infliacija yra kone rekordinėse žemumose. Žinoma, kažkiek netikrumo vis dar jaučiama, bet lūkesčiai teigiami, tad paskatos daugiau vartoti pakankamai stiprios.

Artimiausioje ateityje pagrindiniu ūkio augimo varikliu išliks būtent vidaus paklausa. Tad situacija ženkliai skiriasi nuo 2010 metų, kuomet ekonomika jau augo, tačiau darbo užmokestis toliau mažėjo, didėjo nedarbas ir krito vartojimas. Visai natūralu, kad tuomet dauguma žmonių nesiejo ūkio atsigavimo su savo kišene.

Tačiau tai buvo atsigavimo pradžia. Galiausiai, nors ir vėluodamas, eksporto pagyvėjimas persidavė vidaus vartojimui. Šiandien jau negalime teigti, kad piliečiai neturi galimybių jausti ekonomikos augimo. Menkesnes galimybes jį jausti turi galbūt viešojo sektoriaus darbuotojai, tačiau net ir čia yra akivaizdžių situacijos pokyčių – kitąmet pirmą kartą po 5 metų pertraukos valstybė turi galimybes išleisti apie milijardą litų daugiau nei šįmet ir vis tiek mažiau skolintis.

Tiesioginių užsienio investicijų statistika – negailestinga šalies regionams. Ar matote kokių galimybių šią situaciją taisyti? Ar ją išvis reikia taisyti?

Patrauklumą investuotojams iš esmės lemia objektyvios aplinkybės, kaip infrastruktūra, darbo jėgos pasiūla ir aibė kitų veiksnių. Visgi, panašias galinčių pasiūlyti vietų pasaulyje yra daug, tad yra ir subjektyvioji pusė ir neretai atrodo, kad mūsų regionų politiniai lyderiai tiesiog nėra suinteresuoti investicijomis, todėl investuotojams svarbūs klausimai nėra sprendžiami.


Rašyti komentarą...
P
Peckel
2013-12-26 19:50:03
Pranešti apie netinkamą komentarą
ant mieliu auganti ekonomika kai viskas brangsta:DDDD
Atsakyti
0

C
Ceslovas
2013-12-26 22:15:15
Pranešti apie netinkamą komentarą
Simonyte, jau irodei savo "sugebejimus", dabar verciau patyletum.
Atsakyti
0

A
APKALTA
2013-12-26 20:35:32
Pranešti apie netinkamą komentarą
DĖL SNORO AFEROS PLĖŠIKĖI D.GRYBAUSKAITĖI APKALTĄ IR Į KALĖJIMĄ!
Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (6)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų