Žinomo šalyje komiko Manto Bartuševičiaus žmona juokavo, kad tik vyro dėka šiandien turi tiek sekėjų.
„Daug kartų vyrui sakiau, kad tai, kodėl turiu „Instagramo“ anketą ir tūkstančius sekėjų, realiai tai tik dėl jo. Kitu atveju nebūčiau buvusi atpažinta, identifikuota ir man būtų reikėję nueiti daug didesnį kelią, kad juos susirinkčiau.
Tad, manau, visų pirma pasidariau įdomi kaip žymaus žmogaus gyvenimo dalis – iš pradžių draugė, paskui žmona. Toliau užkabino ir mano individualus turinys, bet pati pradžia yra Manto indėlis“, – pasakojo ji „Žinių radijo“ laidoje „Sotūs ir laimingi“.
Juodos dienos lengvai gali virsti į savaites
Medicinos gydytoja, po metų rankoje laikysianti gydytojos anesteziologės-reanimatologės diplomą, atvirai papasakojo, kad juodų dienų šiame darbe tikrai neišvengiama, tačiau būtina išmokti jas įveikti.
„Tų juodų dienų tikrai būna ir jose labai lengva paskęsti, kad jos virstų savaitėmis – užsidarytum ir viskas, ką norėtum daryti, būtų gulėti ant sofos, valgyti čipsus ir žiūrėti labai primityvius filmukus per televizorių.
Bet sakau, kad viskas yra mūsų galvoje ir bandau kiekvieną dieną, nepaisant bendravimo su pacientais, jų artimaisiais iššūkių, mirčių, sunkių situacijų, kurių nekontroliuojame, galbūt klystame, gauname ne maksimalų rezultatą, kurio siekiame, atrasti kitokių žiburėlių.
Ir tas vienas „ačiū“, paciento šypsena ar pasakymas „man nebeskauda“, „man yra geriau“ ar „kokie jūs visi esate malonūs“ – tie pasakyti žodžiai turi tave užpildyti ir užpildyti visą juodumą, kuri susidaro. Kol tą pavyksta padaryti, tol mane laiko šioje specialybėje, šioje rutinoje. Jei ateis tokia diena, kai manęs tai nebedžiugins, tai bus paskutinė diena, kai čia dirbsiu“, – tvirtino I. Bartuševičienė.
Ji konstatavo, kad užplūdus tokioms juodoms dienoms nematyti kitų kelių yra labai pavojinga. „Noriu pasakyti kolegoms, kurie šiandien galbūt stovi kažkokioje sankryžoje, kur atrodo į visas puses draudžiamas eismas, tai, žinokite, kad jūs dar kažko nematote – nes tų kelių visada yra ir jie gali būti toliausiai nuo medicinos. Bėkite tolyn, jei atrodo, kad čia nėra laimės“, – ragino ji.
Ar gydytojas gali atbukti?
Paklausta, ar gali gydytojas emociškai atbukti nuolat matydamas mirtis, ar apskritai įmanoma prie to priprasti, pašnekovė neslėpė, kad tokias situacijas realiai tenka išgedėti.
„Galiu pasakyti tik apie save, bet kartais pastebiu, kad gal pasidarau ciniškesnė. Gal po mėnesių intensyvioje terapijoje, kai matai sunkius ligonius, atrodo, kad atbukai, gal yra mažiau empatijos. Bet po to pastebi, kad kažkur kitur tai atsispindėjo. Galbūt aš neraudu grįžusi namo, galbūt nebūnu liūdna, bet pastebiu, kad noriu mažiau bendrauti, mažiau sportuoti, kažkur išeiti.
Noriu pasakyti kolegoms, kurie šiandien galbūt stovi kažkokioje sankryžoje, kur atrodo į visas puses draudžiamas eismas, tai, žinokite, kad jūs dar kažko nematote – nes tų kelių visada yra.
Manau, tai savotiška gedėjimo forma ir liūdesys, kurį išgyvenu. Ir nebus taip, kad būsiu labai nusiminusi dėl tos situacijos, galbūt darbe net pajuokausime, humoro forma bendrausime, pasijuoksime iš tam tikrų situacijų. Bet, manau, kad tas randelis pas kiekvieną yra, tik gal kitokia forma – galbūt norėsiu daugiau saldainių valgyti (šypsosi) ar izoliuosiuosi nuo žmonių, gal kaip tik norėsiu su kažkuo daugiau kalbėtis, išsipasakoti“, – dalinosi I. Bartuševičienė.
Pasak jos, nors situacija dėl psichologinės pagalbos medikams gerėja, tobulėti dar yra kur: „Manau, esame procese ir vis daugiau kalbame apie perdegimą, emocinį krūvį, kurį patiriame, apie lūkesčius mums. Kol kas, sakyčiau, ta pagalba nelabai plačiai prieinama, daugiau individualiai, tai yra kiekvieno reikalas, kreiptis ar ne. Yra kažkiek nemokamų konsultacijų, bet vėliau, jei nori nuolatinės pagalbos, turi pats investuoti į save ir mokėti nemažus pinigus.“
Socialiniai tinklai padeda „nusikrauti“
Paklausta, kaip įtemptoje dienotvarkėje dar randanti laiko socialiniams tinklams, pašnekovė teigė, kad dažniausiai tai nutinka visai organiškai.
„Visą laiką gyveni kažkokiame balanse, kažko prisisotini, kažko pasidaro per daug ir tada atrodo, kad kažkur kitur surasi „paleidimą“. Tai man kartais „Instagramas“ ir būna ta vieta, visiškai kita mano pusė, kur rodau kitokį gyvenimą, nei gal esu gydymo įstaigoje, kartais gal daugiau širdies išlieju, nei uždarius ligoninės duris ten palieku. Tai man toks „nusikrovimas“.
Daug kartų esu svarsčiusi, ar man tikrai reikia tos paskyros, esu buvusi ties ištrynimo momentu ar turinio neberodymo kitiems, bet daug kartų ir vyras paskatino, kad tai nesąmonė ir paragino dalintis“, – atviravo gydytoja.
Ji pasakojo, kad apskritai tokiame darbe gali laikyti tik pašaukimas: „O kas daugiau mus galėtų išlaikyti tokioje sistemoje, kurioje šiandien nėra tokio atlyginimo, kuris čia mus laikytų, nėra 8/5 darbo grafiko, yra daugybė situacijų, kuriose tu nenorėtum būti. Tai nematau kito dalyko, kuris laikytų mus šioje sistemoje.“
Pajutusiems, kad galbūt norėtų studijuoti mediciną, ji patarė pirmiausia save išbandyti. „Yra savanorystės, kiek žinau, tai net įtraukta ir į mokymosi programas kažkokia forma. Siūlyčiau nueiti, įsilieti į ligoninės gyvenimą, pajusti, ar po dienos kitos jauti tą pilnumo jausmą, atgalinį ryšį. Kitą kartą nebūtina turi padaryti kažką grandioziško – užtenka palydėti pacientą iki tualeto ir jo ištartas „ačiū“ gali būti tas jausmas, kuris atves į mediciną“, – pasakojo I. Bartuševičienė.
Po budėjimo – į sportinius batelius
Pašnekovė taip pat pasakojo, kad „grįžti į save“ jai labai padeda kokybiškas laisvalaikis.
„Smagu, kai žmonės vertina, kad mes daug dirbame, bet iš tikrųjų visi dirba. Ir klaidingas toks įsivaizdavimas, kad mes tik dirbkime ir neturėkime laisvalaikio. Man laisvalaikis yra gyvybiškai svarbus – ar tai būtų sportas, ar filmas, ar kelionės... Tai yra dar viena tų formų, kuri padeda padaryti „nusikrovimą“, atsigauti ir sugrįžti žiūrint visiškai kitomis akimis, vėl surasti didžiulę motyvaciją ir pasiilgti darbo.
Galbūt negerai sportą visiškai naudoti kaip psichoterapijos atitikmenį, bet tai labai svarbi mano „nusikrovimo“ forma. Jaučiu, kad be sporto man sunkiau sekasi tvarkytis su visomis emocijomis“, – kalbėjo gydytoja.
Ji pasakojo, kad grįžusi po sekinančio budėjimo neskuba ilsėtis ir griūti į lovą, bet jaučia, kad susikaupusias emocijas reikia išjudėti:
„Žinau, kad jei atsigulsiu į lovą ir bandysiu pamiegoti, maždaug valandą praleisiu permąstydama tos paros įspūdžius, prisiminsiu savo pacientus ir tik švaistysiu tą laiką. Tai mano ritualus, kad nekrentu kryžiumi į lovą, bet geriau tą valandą išnaudosiu jogai, bėgimui, pasivaikščiojimui ar skambučiui mamai, pokalbiui su vyru. To reikia, kad išeičiau iš tos būsenos, nes nėra taip, kad užvėriau duris ir viskas ten liko – kažkoks šleifas su tavimi pareina namo, atsigula su tavimi į lovą ir jį iš ten išstumti reikia laiko.“
Ar jaučia spaudimą rodyti sveikos gyvensenos pavyzdį?
Pasiteiravus, ar kaip gydytoja jaučianti spaudimą turinti rodyti sveikos gyvensenos pavyzdį kitiems, moteris juokėsi, jog medikai anaiptol nėra sveikiausia populiacija.
„Manau, tikrai esame kažkur apačioje, nesame visais klausimai pavyzdys. Aš savęs į tokius rėmus irgi nespraudžiu, kad turiu būti pavyzdys, bet, manau, intuityviai taip gaunasi, kad tai, ką rodau, tarsi siejami su medicina ir sveiku požiūriu.
Nesiekiu dalindamasi, kad sportuoju, sakyti, jog visi taip turi daryti ar kaip tik kažko nedaryti. Gal anksčiau buvau labiau kategoriška, bet kiekvienas turime teisę rinktis, pasiimti kažką iš to. Kažkam gal mano pavyzdys, kad valandą grįžusi skiriu sportui, atrodys nesąmonė, kūno kankinimas“, – kalbėjo I. Bartuševičienė.
Tikrai iš arti esu mačiusi ir sielojausi, kad nepadėjau žmogui atstovėti savo pozicijos, užtarti, apginti, pasakyti, kad tai yra per daug.
Ji pasakojo besistengianti sportuoti kasdien, tačiau sportavimo intensyvumas gali labai skirtis: vieną dieną tai bus lengva 20 minučių mankštelė, o kitądien – nubėgtas pusmaratonis. Gydytoja pridūrė, kad pandemijos metu atrastas bėgimas visgi lydi nuolatos:
„Dabar didėja greičiai, ištvermė. Palaikau tempą, stengiuosi to nenumesti nepaisant karštų orų. Be bėgimo nebūna nė dienos – gali būti vienas, trys kilometrai ar 10, 20, kaip jau pavyksta pagal dienotvarkę.“
Ji pasakojo mitybos atžvilgiu anksčiau taip pat buvo tapusi labiau kategoriška, net priėjusi iki kraštutinumų, tačiau dabar vadovaujasi intuityviu maitinimusi.
„Seniau buvau labiau kategoriška, labai skirčiau maistą į „gerą“ ir „blogą“, naudingą sveikatai ir nenaudingą. Dabar leidžiu sau jausti. Jei šiandien noriu čipsų, tai šiandien ir bus čipsų diena. Bet dažniausiai nuo sunkaus maisto blogai jaučiuosi, tada ir atsiranda noras pakristi ant sofos.
Stengiuosi gal dienos metu dažniau valgyti, kad nedaryčiau didžiųjų prisėdimų prie stalo su keliais patiekalais, nes po jų jaučiuosi labai blogai. Bet šiaip yra subalansuota mityba, nėra taip, kad nėra joje visai nėra riebalų ar angliavandenių. Visko yra, dažniausiai yra visko, ko noriu. Tai jei pamatau parduotuvėje kažką, ko noriu, tai be to ir neišeisiu (juokiasi). Buvo laikas, kai buvau priėjusi iki kraštutinumų, kai kalorijų skaičiavimas buvo kasdienis dalykas“, – pasakojo gydytoja.
Skaudina mobingas ne tik prieš save, bet ir kitą
Laidoje paliesta ir skaudi mobingo tema. Pasak pašnekovės, mobingą gydymo įstaigose medikai dažnai ne tiek patiria patys, kiek mato savo aplinkoje: „Ir nepasakyčiau, kad dėl to mažiau išgyvename. Tikrai iš arti esu mačiusi ir sielojausi, kad nepadėjau žmogui atstovėti savo pozicijos, užtarti, apginti, pasakyti, kad tai yra per daug.
Apibendrinus savo studijų ir rezidentūros metus turbūt prisimenu tik vieną dieną, kai jaučiau, kad tai yra neteisinga, jaučiausi pažeminta, neįvertinta. Aišku, nereikia mobingo niekada teisinti tuo, kad prieš tai buvo sunkios dienos ir taip sureagavau. Bet laikas buvo sudėtingas ir tos dienos replikos, pasakymai taip paveikė.“
Vertindama savo išgyvenimus gydytoja palygino save su vėžliu, kuri gal apgaulingai atrodo užsidėjusi kietą, nepramušamą šarvą. „Kiautas labai kietas ir nepramuši taip lengvai ir ta situacija gyvai gal nepramušė, nenurovė to kiauto, bet grįžus namo pasidėjau jį ir supratau, kad liko toks minkštakūnis, taip suskydau, taip blogai yra. Tai, manau, kiekvienas yra savotiškas vėžliukas ir kartais jis parodo tą minkštakūnį tose situacijose, kartais būna kiautas, bet tai lygiai vienodai visus žeidžia“, – konstatavo I. Bartuševičienė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!