Neseniai Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas išnagrinėjo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo adminstracijos teikimą, kuriuo siūlyta prieš 10 metų kalėti iki gyvos galvos nuteistą „siaubūną iš Lentvario“ Aleksandrą Markiną (31 m.) perkelti į pataisos namus. Teisėja Ainora Kornelija Macevičienė nutarė, jog A. Markinas rimtų išvadų dar nepadarė, ir teikimo nepatenkino.
Jautėsi didvyriu
Prieš dešimtmetį Lentvaryje ir Vilniuje žiaurius nusikaltimus įvykdęs A. Markinas buvo pramintas „kapinių žudiku“, „gerklių pjaustytoju“, „žudiku kūdikio veidu“, „maniaku“. Keletą mėnesių Lietuva šiurpo vos ne kasdien išgirsdama apie žiauriai nužudytus, išžagintus, apiplėštus žmones. Kai maniakas buvo sugautas, daugelis nustebo – čiuplutis, strazdanotas vos 21 metų šviesiaplaukis berniokas niekuo nepriminė įsivaizduoto siaubūno.
Nuo mažų dienų Aleksandras tėvams kėlė nemaža rūpesčių: ne tik tingėjo mokytis, bėgdavo iš pamokų, bet ir dažnai nugvelbdavo net savo geriausių draugų daiktus. Vėliau ėmė dingti vertingesni daiktai iš kaimynų butų, automobilių, dirbtuvių. Tėvas bandė auklėti ir griežtu žodžiu, ir diržu, motina net buvo nuvežusi pas psichiatrus, bet paauglys nesikeitė. Savo „žygiais“ jis netgi nuolat gyrėsi draugams – girdi, esąs „nepagaunamasis“ – ir jautėsi didvyriu.
Įkalinimo įstaigoje išėjęs „nusikaltėlio pradžiamokslį“, A. Markinas tapo atsargesnis ir apie savo darbelius jau niekam neprasitardavo. Kad padengtų sūnaus padarytus nuostolius, tėvams teko parduoti butą sostinėje ir keltis į Lentvarį.
Policininkai nesikišo
Taip 1998 metais Markinų šeima iš Vilniaus persikraustė į šalia Lentvario–Trakų kelio esantį dvibutį. Kaimynai greitai rado bendrą kalbą su daugiavaike Markinų šeima. Tik Aleksandro su jais nebuvo – tuo metu jis atliko eilinę bausmę kolonijoje.
Į tėvų namus A. Markinas parsirado maždaug po metų ir tapo aplinkinių siaubu. Jis nedirbo ir neieškojo darbo, tik nuolat kibdavo į atlapus ir savo artimiesiems, ir aplinkiniams. Įsiūčio pagautas ne kartą daužė ir laužė baldus – dėl to tėvams ne sykį teko jį surišti ir kviesti policiją. Tačiau atvykę tvarkos sergėtojai į tai žiūrėjo pro pirštus.
Aštuoni dūriai
Tame pačiame name, kaip ir Markinai, už sienos gyveno tuo metu neseniai išsiskyręs Henrikas Z.
Vieną 2001 metų spalio dieną Henrikas Z. triūsė namuose, o vėliau abu su nuomininku Vitoldu išgėrė alaus. Nuo išgerto alučio abu vyrai apsnūdo ir prigulė – vienas viename kambaryje, kitas – kitame.
Čia juos ir užklupo gerai išgaląstu peiliu ginkluotas A. Markinas... Vidury dienos išdaužęs priemenės langelį ir atkabinęs duris, pripuolė prie miegančio Henriko Z. ir ėmė jį badyti – vis pasukdamas peilį. Vėliau Henrikas Z. prisiminė baltas ir paklaikusias užpuoliko akis. Kai Henrikas Z. pradėjo šaukti, iš miegų pakirdęs Vitoldas nesuprato, kas dedasi, ir mieguistai tepaklausė: „Ko?“ A. Markinas iškart pareikalavo pinigų ar banko kortelės. Vitoldas tuoj pat ją atidavė ir dar paaiškino, kaip naudotis, kaip pasiimti pinigų. Užpuolikas dar pasičiupo televizorių ir movė lauk.
Henrikas Z., gavęs 8 gyvybiškai pavojingus dūrius, sugebėjo nueiti iki artimiausių kaimynių ir ėmė merdėti... Vėliau medikai „sulopė“ peiliu išdraskytą žarnyną, perdurtus plaučius, šoną. Tik per stebuklą A. Markinas nepataikė į širdį – peilis praėjo vos per plauką nuo jos.
Na o A. Markinas grįžo į savo tėvų namus, apvertė viską aukštyn kojomis, pasivogė vertingų daiktų – papuošalų, pinigų, sidabro – ir dingo.
Užpuolė praeivę
Trys savaitės prieš šį įvykį Lentvaryje buvo užpulta 33 metų vietinė gyventoja Olga S.
Tą vakarą, suguldžiusi vaikus, Olga S. nusprendė nueiti į netoliese esančią parduotuvę apsipirkti. Gatvė, kuria teko eiti, buvo menkai apšviesta, šalia einantis pėsčiųjų kelias iš abiejų pusių apaugęs krūmokšniais. Grįždama su pirkiniais moteris staiga pajuto, jog lyg iš po žemių už jos atsirado žmogysta. Atsigręžusi pažiūrėti, Olga S. pamatė vaikinuką, o vos spėjo nusisukti, pajuto smūgį į nugarą...
Pro šalį einantiems žmonėms, ko gero, susidarė įspūdis, kad čia koks vyras nesusitvarko su savo girta žmona. Mat A. Markinas tampė Olgą S. už rankos ir kalbėjo: „Na, kelkis, einam...“ Kai žmonės praėjo, maniakas moterį nusitempė į krūmus ir niekieno netrukdomas ėmė tyčiotis, smurtauti, žaginti... Olga S. atidavė viską, ko A. Markinas prašė – pinigus, rankinę, dokumentus – ir vis meldė pasigailėti, palikti gyvą. Kas nusikaltėlį paveikė, neaišku (greičiausiai jis tikėjosi, kad moteris numirs), bet palikdamas auką, prižadėjo iškviesti greitąją.
Kiek pragulėjo ant šaltos žemės, Olga S. gerai neprisiminė – ją išgelbėjo pro šalį ėjęs kaimynas.
Beje, kai greitosios medikai triūsė apie sužeistąją, A. Markinas vėl pasirodė ir įkyriai ėmė klausinėti, ar tikrai ta moteris gyva. Medikai jį nuvijo, o įvykio vietą apžiūrinėjantiems policininkams nekilo jokių įtarimų, jog tai ir gali būti nusikaltėlis.
Kerštas už piniginę
Lentvario gyventoja, taip pat „išeivė“ iš Vilniaus, Elena B. buvo nužudyta 2001-ųjų spalio 11-ąją.
Elena B. su šeima buvo įsikūrusi bendrabučio tipo daugiabutyje, esančiame pagrindinėje miestelio gatvėje – Klevų alėjoje. Šeima gyveno dviejuose kambariuose, o virtuve teko naudotis bendrai su viso aukšto kaimynais.
Maždaug rugsėjo viduryje pas Elenos B. kaimynę atsikraustė du neaiškūs nuomininkai: vienas „ryžas“, smulkutis, vaikiškos išvaizdos, kitas – kiek vyresnis, stambesnis. Iš veidų buvo matyti, kad vyrai ragavę kalėjimo duonos.
Susidūrus virtuvėje naujokai stengėsi elgtis lyg ir padoriai. Tačiau kartą Elenai B. ir jos šeimos nariams virtuvėje užkandžiaujant, „ryžas“ ištraukė iš Elenos B. piniginę. Tą spalio 11-ąją, kai šeima jau ruošėsi miegoti, Elena grįžo į virtuvę suplauti indų ir susitvarkyti...
Tik apie pusiaunaktį vyras pasigedo žmonos ir nuėjo jos ieškoti. Virtuvės duris rado užrakintas. Dar pasidairęs ir nieko bloga neįtaręs vyras nuėjo gulti.
Apie pusę penkių ryto šalia bendrabučio esančiuose krūmokšniuose atsitiktiniai praeiviai aptiko žiauriai išniekintos Elenos B. lavoną perpjauta gerkle...
Užklupo besimeldžiančią
Kol policija „šukavo“ Lentvario apylinkes, jau kitą dieną, spalio 12-ąją, Vilniuje, Liepkalnio kapinėse, perpjauta gerkle buvo rasta Marija Š. (54 m.).
Savo šeimos neturėjusi Marija Š. tą dieną atėjo sutvarkyti savo tėvų kapų. Buvo susitarusi su savo brolio Vladimiro penkiamete anūke, kad po pietų paims ją iš darželio ir abi važiuos pažiūrėti spektaklio.
Bet sutartu laiku Marija Š. taip ir nepasirodė. Neatsiliepė ji ir telefonu. Vladimiras, nuvažiavęs į kapus, rado tik krauju aptaškytus paminklą ir suolelį. Sesers lavoną jau buvo išsivežusi policija...
Kaip vėliau paaiškėjo, žudikas užklupo Mariją Š. besimeldžiančią ir, prisėlinęs iš pasalų, vienu brūkštelėjimu perpjovė jai gerklę...
Prisipažino noriai
Buvo paskelbta „žudiko kūdikio veidu“ – A. Markino – paieška. Užsimaukšlinusį kepurę ir vaidinantį varganą žmogelį, jį atpažino ir sulaikė tuomet vos 19 metų sulaukusi, ką tik pirmąjį Policijos akademijos kursą baigusi ir paskirta palaikyti viešąją tvarką Božena Bevza.
Maniakas per tardymą noriai aiškino įvykdęs ne tik minėtuosius nusikaltimus – taip pat papasakojo, kaip nužudė pensininką Konstantiną B., kaip ketino apiplėšti, išžaginti, o nepavykus – ir nužudyti prostitutę (jai dūrė 25 kartus, iš jų 12 – į gerklę, vis dėlto auka išgyveno). Papasakojo ir apie daugiau kaip 10 apiplėšimų, apie kuriuos bylą tiriantys teisėsaugininkai nė nežinojo. Tačiau „strazdanotas maniakas“ neatgailavo – net ir klausydamas teisme nuosprendį žiovavo.
Ne ką geriau jis elgėsi ir dabar, po 10 metų vėl atvestas į teismo salę. Nors puikiai prisiminė savo padarytų nusikaltimų datas, nenorėjo prisiminti, jog savo aukas išžagino. Jo veide nebuvo matyti ir atgailos – greičiau tai buvo viltis ir noras pasilengvinti gyvenimą. „Tikiuosi kada nors išeiti į laisvę“, – sakė teisėjai A. Markinas.
TIK FAKTAI:
Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje bausmę atlieka 21 nuteistasis iki gyvos galvos.
Per 5 metus iš Pravieniškių į Lukiškių kalėjimą panoro grįžti 3 nuteistieji iki gyvos galvos.
Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime bausmę iki gyvos galvos atlieka 107 nuteistieji.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
