O jeigu nemažinsime greičio šalia miškų, kai kurios gyvūnų rūšys gali ir išnykti. Paskaičiuota, kad vien ežių per metus suvažinėjama per dešimt tūkstančių. O štai kodėl gyvūnas sugalvoja bėgti prieš pat mašiną, o perbėgęs, jeigu pasiseka, stabteli ir stebi vairuotoją – mįslė viso pasaulio mokslininkams. Todėl gamtininkai sako geriau neužduoti klausimo, o ko jis išbėga, o važiuoti saugiai.
Kiek po ratais žūsta kiškių, lapių ar usūrinių šunų - niekas nė neskaičiuoja. Gyvūnų noras kirsti kelią prieš mašiną, o tada stabtelėti ir atsisukus stebėti vairuotoją, jeigu pavyksta išlikti gyvam, nė vienam pasaulio gamtininkui kol kas neiššifruojamas. Kodėl taip elgiasi, žino tik jie vieni.
Būsimus vairuotojus važiavimo mokantys instruktoriai sako, kad už avarijas, kai numušami gyvūnai, atsakomybę turi prisiimti tik vairuotojai.
Labai dažnai pamirštantys apie saugumą kelyje. Instruktorius priduria - žmogus turi susikaupti ir stebėti aplinką per visą važiavimą, matyti reikia ne vien besidriekiantį kelią, bet ir kas yra palei jį – dairytis trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių spinduliu.
