Apie prekiautojus žmonėmis esame ne kartą rašę. Analizavome ne tik merginų pardavimo į prostitucijos tinklus situacijas, aiškinome, kaip į suktų tarpininkų rankas pakliūva ir vaikai, ir net vyrai. Šiuo metu Lietuvos „Caritas“, kuris nuolat globoja ir rūpinasi nukentėjusiaisiais nuo prekybos žmonėmis, nerimauja dėl plintančios dar vienos prekybos žmonėmis formos – fiktyvių santuokų.
Parduodami visi
Ko gero, nė vienos apskrities pareigūnai nėra yra išsiaiškinę ir į teismą perdavę tiek prekybos žmonėmis bylų, kiek Panevėžio apskrities kriminalistai bei apygardos prokurorai. Jų pastangomis už grotų susodinta ne viena dešimtis sąvadautojų ir sutenerių. Tad ir nukentėjusiųjų Panevėžio apskrityje „Carito“ darbuotojos priskaičiuoja daugiau nei 160.
Kaip teigia Lietuvos „Carito“ Panevėžio skyriaus projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinė darbuotoja Jolita Zaborskienė, dauguma nukentėjusiųjų – moterys, tačiau nemažai į prekiautojų žmonėmis tinklus pakliūva ir vaikų, ir vyrų. „Stengiamės padėti prekybos žmonėmis aukoms išsikapstyti iš to liūno, į kurį jos pakliuvo, – pasakoja J. Zaborskienė. – Ne tik užgydyti padarytas psichikos ar fizines žaizdas, bet ir apsaugoti nuo galimų pavojų – mat dažnas prekeivis, atsidūręs teisiamųjų suole, stengiasi visomis išgalėmis savo kaltę neigti ir menkinti ir stengiasi vėl bauginti savo aukas, kad šios pakeistų parodymus jų naudai“.
Pasak socialinės darbuotojos, žmonės parduodami ne tik į seksualinę vergystę. Jie parduodami į darbo vergovę, kai vergiškos ir darbo, ir gyvenimo sąlygos ir nemokamas atlyginimas, vaikai – vagiliavimui užsienio šalyse, nelegaliam įvaikinimui bei pornografijai. Net neįgalieji apgaule išvežami, kad svečiose šalyse elgetautų ir taip neštų prekeiviams pelną.
Viliojantys pažadai
„Šiuo metu ypač ryškėja tendencija, kai tarpininkai Lietuvoje moteris verbuoja fiktyvioms santuokoms, – plintančią nusikalstamą veiką įvardija J. Zaborskienė. – Tačiau tai nėra tik nelegalus sandoris, kuomet kažkas dosniai atlygina už suteiktą galimybę vesti moterį iš Europos Sąjungos, kad įgytų legalų statusą šiose šalyse gyventi. Tokių sandorių negalima įvardinti, tarkim, tik sukčiavimu – tai irgi prekyba žmonėmis“.
Lietuvoje nuotakų ieškančių tarpininkų užduotis surasti merginą ar moterį, kuri už tam tikrą pinigų sumą sutiktų ištekėti už trečiųjų šalių piliečių. Tarpininkai puikiai išmano, kur tokių aukų ieškoti. Tai skurdžiai gyvenančios šeimos, vienišos motinos, vaikų namų auklėtinės, kurioms žadėtoji pinigų suma, tarkim, 3000 (ar daugiau) litų, atrodo didžiulė. Paprastai joms žeriami gana viliojantys pažadai: „Gausi didelę pinigų sumą, o tau nieko nereikės daryti, tik susituokti su – dažniausiai – pakistaniečiu ar indu. Būsi viskuo aprūpinta, galėsi įsigyti gražių drabužių, pasiųsti vaikams ir namiškiams skanėstų. O vėliau išsiskirsi ir gausi krūvą pinigų – nebereiks vargti“.
Tačiau, anot, „Carito“ darbuotojų, gražiais pažadais suviliotos moterys, nuvažiavusios į užsienį, pakliūva į prievartos ir smurto pasaulį. „Dažniausiai iki santuokos įregistravimo merginos dar palepinamos, kad nesuvoktų, jog yra apgautos: joms perkami rūbai, telefonai, jomis daug ir demonstratyviai rūpinamasi. „Jaunikiai“ elgiasi taip, kad nesukeltų jokio įtarimo, – aiškina verbavimo fiktyviai santuokai modelį J. Zaborskienė. – Tačiau įregistravus santuoką, viskas baigiasi. Tiesa, paprastai dar palaukiama keletą savaičių, nes ar santuoka legali, ar sutuoktiniai gyvena kartu ir pan., gali patikrinti migracijos tarnyba. Tačiau, kai toji grėsmė dingsta, moteris metama „už borto“.
Smurtas ir patyčios
Pasak socialinės darbuotojos, vienais atvejais sutuoktinis dingsta, paėmęs kreditus, kitais atvejais –prieš moterį imama smurtauti: ji prievartaujama ne tik „sutuoktinio“, bet ir viso būrio jo giminaičių, ją parduoda suteneriams, kurie „įdarbina“ viešnamyje, prieš tai pažadėję „pakasti“, jei šioji atsisakys vykdyti jų paliepimus, mergina uždaroma tarp keturių sienų ir pan.
„Štai viena mergina buvo atsiviliota į D.Britaniją ir, kol atsiras sutuoktinis, jai buvo pasiūlytas kitas darbas – fabrike, – prisimena vieną iš fiktyvios santuokos atvejų J. Zaborskienė. – Tačiau tai tebuvo tik akių dūmimas. Mergina buvo uždaryta, kelių vyrų išžaginta, iš jos išsityčiota. Tačiau ji sugebėjo pabėgti ir grįžo į Lietuvą. Nukentėjusiajai reikėjo labai daug pastangų ir laiko, kol išdrįso papasakoti, kas ten įvyko. O patirtų patyčų, paniekinimo užmiršti neįmanoma“...
Pasitaiko ir ne tokių drastiškų atvejų. Būna, „žmona“ įkalbinama aplankyti giminaičius Lietuvoje ir, kai ji grįžta į gimtinę, staiga pradingsta visi ryšiai su „sutuoktiniu“: „vyro“ telefonas išjungtas, elektroninis adresas ištrintas – jos nebegali susisiekti su juo. „Ir nebežino, ar jos susituokusios ar ne, – aiškina situaciją J. Zaborskienė. – Moterys lieka be nieko, o dar neretai sužino, jog „vyras“ paėmęs kreditus. Taigi, skyrybų atveju, jos dar privalo padengti ir pusę „vyro“ skolos, nes juridiškai jos – bendraskolininkės. Žodžiu, vyras iš trečiosios šalies gauna, ko nori – leidimą gyventi ES, o moteriai lieka daugybė problemų. Ir – jokių pinigų“.
Tokie nusikaltimai, kaip ir visi, susiję su prekyba žmonėmis, sunkiai ir ilgai tiriami. Nukentėjusiajai, kad ji galėtų pradėti skyrybų procesą reikia turėti ir lėšų, ir mokėti kalbą. „Deja, kaip jau minėjau, tarpininkai ir renkasi tokias, kurios vargingai gyvena ir nemoka užsienio kalbos, – sako J. Zaborskienė. – O antra bėda ta, kad mūsų šalies baudžiamajame kodekse fiktyvi santuoka nėra įvardinta kaip prekyba žmonėmis. Nors tai akivaizdu“.
Visuomenės nuostatos
Klausantis nukentėjusiųjų ir socialinių darbuotojų pasakojimų, peršasi išvada, jog moters įtraukimas į sandėrį dėl fiktyvios santuokos turėtų būti traktuojamas kaip verbavimas į prostituciją ir toks tarpininkas turėtų būti baudžiamas kaip ir prekiautojas žmonėmis, ir kaip už pelnymąsi iš prostitucijos, nes būtent jis ir pasinaudojo moterimi, gavo iš jos pelną.
„Šios pažeidžiamos merginos nėra nusikaltėlės, – akcentuoja J. Zaborskienė. – Tačiau visuomenė dažniausiai kaltina būtent merginas ir moteris, joms jau uždėta stigma: pati kalta! Daug paprasčiau apkaltinti nei pasigilinti į priežąstis, kaip nutiko, kad moteris pateko į vergovę. Lengviau badyti pirštais ir piktintis, kaltinti, jog pati (ar pats) norėjo, tačiau negavusi pinigų, skundžiasi“...
Beje, pareigūnai, tiriantis prekybos žmonėmis bylas, irgi pastebi išankstinę neigiamą visuomenės nuomonę ir abejingumą matant vykdomą prekeivių žmonėmis nusikaltimą. Anot kai kurių kriminalistų, jei kalba eina apie prostituciją, tai stebimasi: kokios tos moterys, jei parsidavinėja; ko jos ten eina; matyt, patinka toks užsiėmimas ir pan. „Net, jei išprievartaujamos, išžaginamos, vis viena lieka kaltos, kad buvo toje, o ne kitoje vietoje, – pritaria J. Zaborskienė. – O apie sutenerius ar tuos, kurie naudojasi merginų kūnu, niekas nė neužsimena. Niekas nesidomi, kokie vyrai perka moteris. Ar jie turi šeimas? Ar jie turi vaikų? Koks jų moralinis veidas? Kažkodėl niekas jų nekaltina, kad griauna kitų žmonių gyvenimus, ar sąvadavimo atveju – pelnosi iš kitų išnaudojimo. Visuomenė mąsto: ach, toks geras vaikinas, padėti norėjo – pirko rūbus, maistą ir panašiai, o ji dar skundžiasi“.
Tikisi dėmesio
Šiuo metu kol kas dar nėra pradėtų ikiteisminų tyrimų dėl išnaudojimo fiktyvioms vedyboms, bet sunerimusios socialinės darbuotojos labai tikisi, kad pagaliau įstatymdaviai praregės. Pareigūnai nors ir patyrę, kaip sunku įrodyti tokias nusikalstamas veikas, jau įrodė esantys pajėgūs panašius nusikaltimus išgvildenti.
Kad Europos Sąjungoje (ES) daugėja fiktyvių santuokų su užsieniečiais ir šis reiškinys tampa problema, pareiškė ir pernai gruodį Lietuvoje viešėjusi Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja Viviane Reding, atsakinga už emigrantus, pagrindines teises ir pilietybę. „Jeigu valstybėje administracija mato, kad kažkas yra ne taip, tai reikia šitą klausimą spręsti“, – per spaudos konferenciją sakė V. Reding. Tačiau EK pirmininko pavaduotoja fiktyvių santuokų neįvardijo kaip nusikaltimo žmogaus laisvei, tik priminė, kad Bendrijoje yra parengtas specialus vadovas, kaip atpažinti tokias fiktyvias santuokas.
Tik faktai
LR BK 147 straipsnis „Prekyba žmonėmis“ skamba taip: „1. Tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. 2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba žinodamas ar siekdamas, kad būtų paimtas nukentėjusio asmens organas, audinys ar ląstelės, arba būdamas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo ir vykdydamas įgaliojimus, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvylikos metų. 3. Nukentėjęs nuo šiame straipsnyje numatytos veikos asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką, kurią jis buvo priverstas tiesiogiai padaryti dėl jam padarytos šiame straipsnyje numatytos veikos. 4. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
AKISTATA
