• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuvos oligarchai, atstovaujantys skandinaviškam kapitalui, vis dar nepraranda vilties ir aktyviai siekia privatizuoti Lietuvos miškus. Jų tikslas paversti mūsų girias dykvietėmis, permetant ant valstybės pečių miškų atsodinimą.

REKLAMA
REKLAMA

Bandoma įrodyti, kad urėdijos nemoka ūkininkauti, todėl valstybė gauna menką naudą iš medienos verslo.

REKLAMA

Šį pavasarį tokiems kėslams Seimas sudavė stiprų smūgį. Kovo 18 dieną parlamentas priėmė rezoliuciją „Dėl valstybinių miškų išsaugojimo“.

Joje be kita ko teigiama: „Lietuvoje veikianti valstybinių miškų valdymo sistema yra viena iš esminių stabilios medienos sektoriaus veiklos sąlygų, skatinančių ekonominį šalies vystymąsi, ir tai rodo sistemos tvarumą, todėl bet kokios miškų reformos ir pertvarkymai turi būti grįsti Lietuvos miškų ūkio tradicijomis, specialistų praktine patirtimi, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę ir valstybės interesus“.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau oligarchų viltis privatizuoti Lietuvos miškus atnaujino valstybinių įmonių veiklos ataskaita. Joje teigiama, kad maždaug 300 valstybinių įmonių valdo turto už daugiau nei 17,3 mlrd. Lt, tačiau per metus iš jų į biudžetą įplaukia vos 30 mln. Lt dividendų.

Skaičiai įspūdingi, tiksliau, jie įspūdingai tendencingai pateikti. Norima sutirštinti spalvas, kad valstybės įmonės valdomos neefektyviai.

Didžiausias blogis esą keroja Lietuvos urėdijose, ypač tokiu pat tendencingu principu palyginus jų veiklą su Švedijos miškų ūkiu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Teigiama, kad Lietuvoje vienas kubinis metras medienos pernai atnešė vieną litą pelno. Švedijoje už kubinį metrą parduotos medienos buvo uždirbti 23 litai.

Beje, už tokių ataskaitų kyšo švediško kapitalo ausys. Jų pasamdyti lobistai ir rengia tokią skaičių ekvilibristiką.

Pasak Kretingos miškų urėdo Antano Baranausko, Lietuvos ir Švedijos miškų ūkių nėra net kaip palyginti. Dauguma šios Skandinavijos šalies miškų yra pramoniniai. O mūsiškiai - agrariniai, nemažai jų šlapi, tokiuose ūkininkauti sunkiau ir sąnaudos didesnės. Be to, skirtingai negu Švedijoje, nemažą Lietuvos girių sudaro saugomos teritorijos, kurioms prižiūrėti tenka išleisti daug lėšų, o kertama mažai.

REKLAMA

Lietuvos urėdijos kasmet apie 190 mln. litų išleidžia privalomiesiems darbams - miškams tvarkyti, saugoti, prižiūrėti, keliams tiesti, poilsiavietėms įrengti.

Išleisdamos didžiules lėšas pastariesiems darbams mūsų urėdijos vis tiek sugeba dirbti pelningai net ir sunkmečiu.

Pavyzdžiui vien tik Kretingos miškų urėdija praėjusiais metais valstybei sumokėjo beveik 3,5 mln. litų mokesčių. Urėdija valdo turto 12 mln. 596 tūkst. litų ilgalaikio turto. Per 10 metų urėdijos ilgalaikis turtas padidėjo beveik 4 mln. litų.

REKLAMA

Pernai urėdija, siaučiant krizei, kai medienos kainos už vieną kubinį metrą smuko nuo 152 iki 94 Lt, sugebėjo uždirbti 611 tūkst. Lt pelno ir sumokėti nuo jo 102 tūkst. Lt pelno mokesčio.

Lietuvoje – 42 urėdijos visos kartu jos per vienerius metus sumoka į valstybės biudžetą per 100 milijonų litų.

Ar tokios ūkinės veiklos rezultatus galima laikyti neefektyviais?

Mes jau turime karčios privatizavimo patirties, kai verslas sau pasilieka tik tai, kas pelninga, o valstybė turi perimti nenaudingus „prielipus“ ir finansuoti jų išlaikymą iš biudžeto. Dažnai socialiniai objektai, buvę prie įmonių, virto griuvėsiais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Atiduoti į privačias rankas miškus - reiškia padidinti valstybės išlaidas saugomų teritorijų priežiūrai. Nereikia manyti, kad verslas prižiūrės rezervatus, kitus saugomus miškus, aukodamas savo lėšas.

Miškų privatizavimas - grėsmė, kad bus sustabdytas girių atsodinimas. Girių plėtra labai daug sąnaudų reikalaujantis darbas, kuris atneša naudos tik po ilgų dešimtmečių.

Valstybė, vietoje svaičiojimų apie miškų privatizavimą, galėtų pasirūpinti, kad urėdijos gautų kuo daugiau žemės ūkiui netinkančių sklypų. Tuomet Lietuvoje gausėtų girių. Urėdijos turi pajėgumų ir siekia, kad varnalėšomis bei kiaulpienėmis apleisti laukai virstų ošiančiais miškais.

Reikia nepamiršti, kad girios nėra vien tik brangi statybinė medžiaga ir popiermalkės bei kietas kuras. Nuo miškų priklauso šalies ekologinė padėtis. Negalima sunaikinti girių vien tam, kad kokie nors turčiai prie savo milijardų prisidurtų dar dešimt.

Evaldas Jurkevičius

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų