Europoje bręsta planas – kas bus Putino „užkalbėtojas“?

Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Marius Vaščega ir ambasadorius Eitvydas Bajarūnas.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Markas Rutte: daugelis NATO narių neskiria pakankamai lėšų Ukrainai paremti

Trumpas sako, kad Kyjivas neturi kozirių, bet jo paties pareigūnai mano kitaip

Naujausia žinia apie droną Latvijoje: ėmė tolti nuo Lietuvos

Ar Europai metas pradėti dialogą su Rusija?

Ar jūs sakytumėte, pone Vaščega, kad dabar yra tas laikas, kada galima bandyti kažkaip kalbėtis, ir galbūt tai daryti būtų paprasčiau?

M. Vaščega: Aš manau, kad sunku taip tiksliai atsakyti į šį klausimą, kadangi iš tikrųjų nematome, bent jau kol kas, šiandien, tokių labai aiškių žinučių ar labai aiškių ženklų, kurie rodytų, kad Rusija iš tikrųjų nori pasiekti susitarimą, kad jie iš tikrųjų nori pasiekti taiką Ukrainoje.

Europos Sąjungos išeities taškas yra būtent šis, nes rimtos derybos reikalauja ir tam tikrų rimtų ateinančių ženklų. Iš tikrųjų manau, kad labai svarbu atsižvelgti būtent į šį aspektą – kiek gi Rusija yra pasirengusi, nes kol kas tokių ženklų nėra.

Kitas dalykas yra susijęs su tuo, kad mes turime ir toliau tęsti tai, ką darėme iki šiol. Čia nėra taip, kad dabar prasidės kažkokios derybos ir dėl to kažkas turi būti nuimta ar pakeista. Iš tikrųjų mes turime labai aiškiai tęsti nuolatinę paramą Ukrainai, turi atsirasti tvirtos ir patikimos saugumo garantijos – šiuos dalykus mes privalome daryti ir tęsti.

Kita vertus, mes lygiai taip pat turime žiūrėti ir pagelbėti, kad Ukraina ir toliau galėtų būti sėkmingai veikianti valstybė. Čia reikalinga finansinė parama ir tie nuolatiniai paketai, prie kurių nuolat sugrįžtame. Vėl pasigirsta, kad tokios sumos skiriamos kaip parama, kitą sykį galbūt kaip paskola Ukrainai – jos ir toliau turi tęstis, o jau tuomet žiūrėkime.

Kol kas tikrai labai sunku spekuliuoti, kuriuo momentu tai įvyks. Faktas, kad kažkuriuo momentu turėtų būti kontaktas, ir mes, aišku, norime, kad tai būtų anksčiau, o ne vėliau, bet yra tam tikros sąlygos, ir tos sąlygos yra susijusios su noru iš tikrųjų pasiekti susitarimą ir taiką Ukrainoje.

Merkel, Draghi ir Stubbas: kas bus Europos balsas Kremliui?

Ambasadoriau, ar jūs sutinkate, kad nėra tokių ženklų, jog Rusija būtų pasirengusi štai kažkokiems pokalbiams, ar jūs vis dėlto jau kažką matytumėte?

E. Bajarūnas: Aš irgi manau, kad gerbiamas Marius išdėstė visą pilną paveikslą, kurį aš gal šiek tiek papildysiu iš tokios, sakykime, geopolitinės arba realizmo pusės. Be abejonės, kad dabar Europos Sąjungai šokti į trasą ir sakyti „derėkimės“ nėra nei prasmės, nei tikslo, ir visiškai pritarčiau, kad tai būtų mūsų vertybinės pozicijos išmušimas.

Mes ir toliau turime spausti Rusiją, toliau didinti sankcijų paketą bei pagalbą Ukrainai, ir čia Marius teisingai susakė, bet aš atkreipčiau dėmesį į kitus dalykus, kurie gal mažiau akimi matomi. Visų pirma, atėjus Donaldui Trumpui, nuo praėjusio pavasario visur būdavo toks nepasitenkinimas iš Europos šalių lyderių, kad Europos nėra tose derybose, kurias pradėjo Trumpas. Natūralu, kad Europai vis tiek kažkokiu būdu reikės ieškoti savo vietos, nes iki šiol Europa labai sėkmingai atliko tokį tarpininko vaidmenį.

Kai Trumpas pradėdavo labai spausti Ukrainą, Europos lyderiai kartu su Komisijos prezidente važiavo į Vašingtoną ir bandė įkalbėti Trumpą, kad tas spaudimas šiek tiek sustotų. Tai Europai toliau likti nuošaliau būtų klaida, ir yra ženklas, kad reikia ir Europai ieškoti savo vaidmens.

Kitas aspektas yra tas, kad matome, jog Trumpas šiuo metu įklimpęs Irano reikaluose. Jis važiuoja į Kiniją, ir jo interesai nukrypsta nuo Ukrainos. Taip, jis mini savo retorikoje, kad labai norėtų, jog būtų pasiekta taika, bet žinome Donaldo Trumpo veikimo būdą – jis bandys ieškoti kažkokio keisto kompromiso, kad Ukraina atiduotų žemių, išeitų iš Donbaso ir panašiai, todėl normalu, kad Europa irgi turėtų imtis tam tikro vaidmens, ypatingai dabartiniame vakuume, kur Ukrainai dėmesio skiriama šiek tiek mažiau.

Trečias dalykas, į kurį aš atkreipčiau dėmesį – vėlgi, būčiau gal visiškai naivus sakydamas, kad jau vyksta Rusijoje pokyčiai, bet yra tam tikrų ženklų – apie juos esu kalbėjęs ir rašęs nemažai. Yra ženklų, kurie rodo, kad visgi ta Rusijos mašina, kuri iki šiol, deja, turime pripažinti, sėkmingai važiavo ir ekonomika nebuksuodavo, ir makroekonominiai rodikliai nebuvo tragiški, jau šiemet pradėjo tikrai rodyti pirmuosius nerimo ženklus.

+3

Tai, kad ekonomika buksuos, naftos atsigavimas, kuris buvo žadėtas dėl pakilusios kainos ir Hormūzo sąsiaurio uždarymo, neatneša tokių didžiulių rezultatų, fronte situacija irgi labai nesėkminga. Tai rodo, kad Vladimiras Putinas greičiausiai kažkokiame etape pradės signalizuoti apie norą pasiekti kompromisą. Todėl Europai greičiausiai reikia nepraleisti to momento, kai galėsime išeiti į apsikeitimo signalais etapą. Tada būtų gerai, kad Europa turėtų suformuotą poziciją, kaip mes toliau gyvensime su ta Rusija.

Kalba apie lyderius, kurie čia minimi – ir Angela Merkel, ir tas pats Alexanderis Stubbas – rodo, kad jau yra Europoje paieškos, kas galėtų būti tas žmogus, kuris važiuotų į Maskvą, kalbėtų Europos Sąjungos vardu, kol įsitrauks normalios derybinės funkcijos, kurias perimtų šalių vadovai, Komisijos vadovai, todėl aš matau situaciją ne taip, kad jau kažkas vyksta, bet mes esame tam tikrų įvykių prieangyje.

Normalu, kad ir ministrai, ir Komisijos vadovai, ir visa Europa pradeda galvoti, o kaip čia toliau bus. Kokiomis sąlygomis derėsimės su Rusija, ar Rusija bus nugalėta, ar nenugalėta, ar reikalausime teisingumo, kompensacijų, ką reikės daryti su Rusijos turtu? Iš esmės yra daug klausimų.

Dėl sankcijų nuėmimo, manau, atsiras gudruolių europiečių, kurie iš karto bandys įtikinti, kad mes turime nuimti sankcijas. Todėl Europai ir mums, Lietuvai, labai naudinga turėti tvirtesnę ir aiškesnę poziciją, kaip mes toliau gyvensime.

Visos laidos klausykite čia: