Vilniuje kuriamas sporto kolūkis. Labai taikliai miesto žurnalistai pavadino sostinės valdžios užmačias pertvarkyti miesto sporto sistemą ir dešimt sporto mokyklų sujungti į vieną Vilniaus sportininkų ugdymo centrą.
Reformai priešinasi ne tik sporto mokyklų vadovai, vicemero Gintauto Babravičiaus vadinami „biurokratijos bakterijomis“, bet ir to paties mero patarėjas, tarybos narys, mokslų daktaras Povilas Tamošauskas.
Tačiau reforma stumiama visu greičiu, nepaisant autoritetų nuomonės, sveiko proto ir net kitų, tegul ir mažesnių, miestų patirties.
Lygiai tokia pati sporto mokyklų reforma prieš šešerius metus jau buvo įvykdyta Šiauliuose. Ir kas atsitiko? Ogi tai, apie ką šiandien kalba Vilniaus sporto mokyklų vadovai. Biurokratijos, kuri taip neva mažinama, tik padaugėjo, o praktiškai vien tik iš entuziazmo dirbę specialistai nuleido rankas. Nes visiškai neteko savarankiškumo: dėl menkiausių paslaugų, inventoriaus pirkimų, varžybų finansavimo ar rėmimo sporto mokyklų vadovai turėjo kreiptis į savivaldybės skyrių, šis į departamentą, tas į vicemerą ar administracijos vadovą.
Tokiu būdu daugiausiai dėmesio sulaukia populiariausios sporto šakos arba tie, kurie moka „prieiti“ ar dar geriau – priklauso valdančiajai partijai.
Būtent todėl, pasikeitus miesto valdžiai ir man tapus Šiaulių vicemeru, sporto kolūkis šiame mieste buvo panaikintas.
Ypač didelį susirūpinimą kelią ir tai, kad Vilniuje ne tik bandoma pakartoti nepavykusią reformą, bet ir už jos kyšančios privatininkų ausys. Visą valdžią sutelkus vieno vadovo rankose, miesto sporto klubai netrukus gali lengvai iš tų rankų išslysti į privačias kišenes. Taip, kaip šiuo metu, panašu, slysta Lazdynų baseinas.
Raginu Vilniaus miesto valdžią nekartoti nepavykusių projektų, įsiklausyti į patyrusių sporto specialistų argumentus ir suvokti, kad mieste gali ir turi veikti ne tik komerciniai, bet ir visuomeniniai, visiems gyventojams prieinami sporto objektai.
Evaldas Lementauskas, partijos Tvarka ir teisingumas atsakingasis sekretorius
