Pamenate „Balsas.lt“ skaitytojos Inetos laišką, kuriame ji pasakojo, jog norėdama gauti pažymą, kad yra netekėjusi, vienoje sostinės sentikių cerkvėje turėjo susimokėti fiksuotą 100 lt auką?
Savo laiške mergina taip pat pasakojo, kad atsiimdama dokumentą ji pasitikslino, ar tai mokestis už paslaugą (pažymą), ar vis dėlto auka. Jai buvo paaiškinta, kad tai esanti auka, nors ir fiksuoto dydžio, o toks tarifas nustatytas visose sentikių bažnyčiose Lietuvoje.
Tai „Balsas.lt“ patvirtino ir Vilniaus Sentikių religinės bendruomenės vadovas dvasininkas Grigorij Bojarov: „Bendruomenės taryba yra nusprendusi už įvairius dokumentus prašyti fiksuoto dydžio aukos. Tam tikri tarifai nustatyti ir kai kurioms paslaugoms.“
Dvasininkas tvirtino, kad tokių pinigų tikrai nereikalautų iš nepasiturinčio žmogaus, bet sprendimą padaryti išimtį priimtų tik pabendravęs asmeniškai. Kol tokio sprendimo nėra, su Ineta bendravusi cerkvės darbuotoja į kalbas nesileidžia.
„Jeigu žmogus neatsinešė pinigų, aš negaliu išduoti pažymos. Aš registruoju žurnale, kad ją išdaviau, todėl turiu įrašyti ir gautą sumą, kitaip atrodys, kad aš ją pasisavinau“, – tuomet aiškino nepanorusi prisistatyti moteris.
Pastarasis jos atsakymas – tai ir atsakymas į daugeliui kylantį, bet dažniausiai nutylimą klausimą „Ar skirtingose Lietuvos bažnyčiose fiksuojama, kiek paaukojo tikintieji?“
Tačiau Ineta savo laiške rašo labiausiai nustebusi dėl to, kad jokio kvito (kasos čekio) už šią fiksuoto dydžio „auką“negavo.
Tai ir paskatino pasidomėti, kaip panašūs reikalai tvarkomi įvairių konfesijų Lietuvos bažnyčiose. Beje, „Balsas.lt“ žurnalistams per daugiau nei mėnesį taip ir nepavyko rasti nė vieno žmogaus, kuriam bažnyčia būtų išdavusi kasos čekį.
Valstybės požiūris: kasos aparatų bažnyčioms nereikia
Pinigus mišių metu, prašydami iškilmingai sutuokti bažnyčioje ar palydėti į kapines mirusįjį, bažnyčiai aukojame savanoriškai – nė nesusimąstydami atsakytų dauguma žmonių. Bet tai ne visiškai tiesa.
Viena vertus, tradiciškai vartojame posakius „užpirkau mišias“, kita vertus, virtualioje erdvėje apstu svarstymų „kiek duoti/mokėti kunigui už krikštynas ar vestuves“, kiek kainuoja susituokti vienoje ar kitoje bažnyčioje.
Kas laikytina auka, o kas – jau mokesčiu už paslaugą, nepaisant to, kad tradicinių ir netradicinių religinių bendruomenių atstovai tvirtina „paslaugų mes neteikiame, tik patarnavimus“?
Ar tuo atveju, kai akivaizdu, kad suteikiama paslauga, kurios net įkainis yra fiksuotas, bažnyčia privalo išduoti kasos čekį?
Šį kartą nesigilinkime į tai, kad mūsų šalies santykius su Katalikų bažnyčia apibrėžia daugiau kaip prieš dešimtmetį (2000 m.) įsigaliojusi tarptautinė Lietuvos ir Šventojo Sosto sutartis dėl santykių tarp katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų, kurioje apibrėžiami ir mokestiniai klausimai, ir ieškokime tų atsakymų, kurie daugiau ar mažiau atspindėtų padėtį visose konfesijose.
Visų pirma pasibeldėme į valstybės institucijų duris.
„Vadovaudamosi Labdaros ir paramos įstatymo nuostatomis, religinės bendruomenės gaunamos paramos (taip pat gaunamų aukų) apskaitą ir pačių teikiamos paramos ir/ar labdaros apskaitą tvarko pagal savo kanonus, statutus ir kitus aktus, atsižvelgdamos į visuotinai priimtus apskaitos ir operacijų vertinimo kriterijus. Šiame įstatyme taip pat nustatyta, kad paramos gavėjai nustatyta tvarka privalo Apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai teikti metines paramos gavimo ir panaudojimo ataskaitas“, – „Balsas.lt“ aiškino Finansų ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas Vytautas Lenkutis.
Jis atkreipė dėmesį, kad pagal įstatymą tradicinės religinės bendruomenės, bendrijos ir jų centrai informacijos apie anonimiškai ar bet kokiu kitu būdu iš fizinių asmenų gautą paramą bei jos panaudojimą neteikia.
„Jeigu paramą per kalendorinius metus jos gavo tik anonimiškai ir iš fizinių asmenų, ataskaitos teikti neprivalo“, – sakė Finansų ministerijos atstovas.
O kasos čekio tradicinės religinės bendruomenės neišduoda todėl, kad neprivalo turėti kasos aparatų.
„Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėse nustatyta, kad jos netaikomos tradicinėms religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams, išskyrus tuos atvejus, kai jie, vykdydami ūkinę komercinę veiklą, grynuosius pinigus iš tokios veiklos priima į kasą arba išmoka iš jos. Kitaip sakant, jeigu jos nevykdo ūkinės komercinės veiklos, tai priimdamos grynuosius pinigus, neprivalo atlikti kasos operacijų“, – sakė V. Lenkutis.
Finansų ministerijos atstovas „Balsas.lt“ taip pat priminė, kad Lietuvoje visoms tradicinėms religinėms bendruomenėms taikoma daugybė mokesčių lengvatų. Viena iš jų - Pridėtinės vertės mokestis.
Tačiau apie mokesčius – kokius moka, o nuo kokių religinės bendruomenės yra atleistos – kalbėsime kitą kartą. Šį sykį dėmesį atkreipėme dėmesį tik į kai kurias formuluotes.
„Pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamos paslaugos, kurias savo nariams teikia religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, jeigu jos atitinka jų kanonuose, statutuose bei kitose normose numatytus tikslus, o taip pat ir tiekiamos prekės, jeigu jos susijusios su šių paslaugų teikimu ir jei už šias paslaugas, pavyzdžiui, parapijos nariams teikiamas krikšto, santuokos, laidojimo ir panašias, nebus gaunama jokio papildomo atlygio išskyrus aukojamas lėšas“, – aiškino V. Lenkutis.
Nepatogi tema: auka ar užmokestis už darbą?
Tai ką mums teikia dvasininkai – paslaugas ar patarnavimus? O mes tam tikrą sumą aukojame ar sumokame už paslaugą? Kaip apčiuopti takoskyrą tarp prekės ar paslaugos pardavimo ir laisva valia aukojamos aukos?
Dauguma žmonių, tarp jų ir religinių bendruomenių atstovai, į kuriuos prašydami pasidalinti mintimis apie tai, kreipėsi „Balsas.lt“ žurnalistai, stengėsi pokalbio išvengti ar jį atidėti. Vieni mandagiai pažadėjo pagalvoti, kiti nurodė atsakysiantys maždaug po poros savaičių.
Vis dėlto pavyko rasti tokių, kurie neišsigando akivaizdžiai nepatogios temos.
Evangelikai liuteronai: paslaugų mes neteikiame, tik patarnavimus
Evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis „Balsas.lt“ iš karto pareiškė „mūsų bažnyčioje paslaugų nėra, yra tik patarnavimai“.
„Už kokių nors dokumentų išrašymą net nesitikima pinigų, bet jeigu žmogus aukoja, tai yra jo sprendimas remti bažnyčią. Paslaugos ir mokesčio už paslaugą nėra, yra auka“.
Jis neneigė, kad kai kuriais atvejais kunigas gali paprašyti tam tikros sumos, tačiau tai išimtys.
„Pavyzdžiui, jeigu kunigas važiuoja laidoti velionio už 100 ar 200 km, jis gali paprašyti, kad būtų bent jau už kurą sumokėta. Kitas pavyzdys. Patarnavimų prašo žmonės, kurie bažnyčioje niekada nėra rodęsi. Jie ateina tik susituokti. Tokiu atveju kunigas ar parapijos taryba gali parašyti aukos bažnyčios išlaikymui. Žmogui atrodo, kas čia ta valanda, bet kad bažnyčia tą valandą būtų tvarkinga, parapija ir kunigas turi triūsti ištisus metus“, – aiškino dvasininkas.
„Bet tiems, kurie nuolat lanko bažnyčią, jokių tarifų nėra. O varginga šeima ir per laidotuves, ir per vestuves gali visai neaukoti“, – sakė M. Sabutis.
Evangelikų liuteronų kunigas aiškino, kad jų bendruomenėje kiekviena parapija pati nusprendžia, kokio dydžio bus aukos.
„Yra metinė auka, bet patys parapijiečiai apsisprendžia, kiek aukos. Niekas iš viršaus nepasako, kokia suma per metus reikia paremti bažnyčią. Parapijose, kur žmonės gyvena turtingiau, aukojama daugiau, ten, kur verčiasi sunkiau – aukos mažesnės“.
Paklaustas, kaip registruojamos aukos, M. Sabutis aiškino, kad esama ir tokių parapijų, kuriose metinės aukos nesiekia tūkstančio litų, todėl esą nėra prasmės finansininkus samdyti. Vis dėlto tvarka parapijose gana griežta.
Kiekviena parapija turi tarybą, revizijos komisiją, kuri teikia metinę ataskaitą, finansinius balansus. Lygiai taip pat visos bažnyčios lygmenyje – revizuojame pajamas ir išlaidas“, – sakė jis.
M. Kučinskas: net jeigu žmogus pats siūlytų, prašytume pinigus įmesti į aukų dėžutę
Tradicine nelaikomos religinės bendruomenės „Septintosios dienos adventistų bažnyčia“ pastorius Mantas Kučinskas, paprašytas apibrėžti, kas yra auka, nedvejojo:
„Auka yra laisvanoriška. Žmogus duoda tiek, kiek jis mano esant reikalinga, kiek jis gali sau leisti. Ne kaip atlygis už kažkokią paslaugą, bet dėl to, kad širdis jį ragina tai daryti“.
„Adventistų bažnyčioje už kokį nors patarnavimą auka neimama. Net jeigu žmogus klausia, kiek jis skolingas ar panašiai, mes sakome, kad tai darome ne už pinigus, nes suvokiame save kaip patarnaujančius tenkinant tam tikrus dvasinius žmonių poreikius – pradedant nuo vedybinių konsultacijų iki laidotuvių, krikšto ir vestuvių. O jeigu žmonės nusprendžia paaukoti, tai būna tik jų sprendimas. Kiek jie aukoja taip pat“, – sakė pastorius.
M. Kučinskas pasakojo, kad jų bažnyčioje žmonės raginami bendriems reikalams aukoti vadinamąją dešimtinę.
„Toks yra biblijos mokymas. Bet tai irgi laisvanoriška auka, ir jeigu kas nors to nedaro, bažnyčia jo niekaip neišskiria. Neslepiame, kad kuo daugiau pinigų turės bažnyčia, tuo daugiau galės nuveikti, bet skatiname parodydami tai, kas jau padaryta“, – aiškino pastorius.
Jis pripažįsta, kad kartais prašoma aukoti konkrečiam tikslui. Pavyzdžiui, neseniai buvo prašoma paaukoti pinigų vaikų žaidimų aikštelei sutvarkyti. Prašoma aukoti ir bažnyčios remontui. O kiti paaukoti pinigai išleidžiami kasdieniams poreikiams tenkinti.
„Adventistų bažnyčia veikia pagal ne pelno siekiančių organizacijų įstatymus, aukos nėra valstybės apmokestinamos, tačiau visos jos deklaruojamos, pajamuojamos, vedama buhalterija“, – pasakojo M. Kučinskas.
Paklaustas, ar jų bendruomenėje galėtų susiklostyti situacija, panaši į aprašytą straipsnio pradžioje, jis sakė:
„Kažin ar tai mūsų bažnyčioje būtų įmanoma. Pastorius dirba savo darbą, tai jo patarnavimas, o jokių papildomų paslaugų, išskyrus tas, kurios apibrėžtos pastoriaus patarnavimuose, mes neteikiame. Mes tiesiog atliekame pareigą, kuri numatyta Šventajame rašte. Jeigu žmogus bandytų duoti pinigėlių, mes neapimtume jų, paprašytume, kad jeigu nori, įmestų į aukų dėžutę. Kiek jis pats nori. O už savo darbą pastorius gauna atlyginimą iš paaukotų pinigų“.
M. Kučinskas pabrėžė, kad jeigu už kokią nors jų išduodamą pažymą būtų nustatytas valstybės mokestis, tiek ir reikėtų sumokėti.
„Tačiau jeigu tai išrašas iš bažnyčios knygų, jeigu bažnyčia apsisprendė tokį patarnavimą teikti ir prisiima atsakomybę, tai toks išrašas ar pažymą nieko nekainuotų. Santuokos, krikštas registruojami į knygas, todėl ir išrašas nekainuotų“, –„Balsas.lt“ aiškino M. Kučinskas.
Kita vertus, anot pastoriaus, kokio dydžio aukos bepaprašytum, pinigai žmogaus nesustabdys.
„Jeigu jis apsisprendė, pavyzdžiui, dėl santuokos su kitos tikybos partneriu išeiti, tai ir išeis“.
Katalikų bažnyčia bendrauti neskuba, bet žodį kainuoja siūlo rašyti kabutėse.
Kadangi gausiausia Lietuvoje katalikų bažnyčia, labai rūpėjo išgirsti jos atstovų oficialią poziciją. Deja, kunigas Ričardas Doveika aukštų Lietuvos katalikų bažnyčios vadovų komentarą pažadėjo tik rugsėjį. Tuomet dar kartą grįšime prie religinių bendruomenių ir mokesčių temos. O šį kartą pasiremkime „Katalikų pasaulio leidinių“ interneto svetainėje viešai paskelbtomis vyskupo Rimanto Norvilo mintimis.
„Kalbant apie Katalikų Bažnyčioje aukojamas šv. Mišias, žodį kainuoja derėtų rašyti kabutėse. „Mišių nusipirkti negalima“, – pasakytų bet kuris tikras katalikas, dalyvaujantis eucharistinėje Aukoje. Netgi nešdami į bažnyčią auką ir sakydami: „Noriu užpirkti Mišias“, tikintieji dažniausiai sulaukia kunigo pataisymo: „Mes Mišių nepardavinėjame“. Tačiau žmonės dažnai klausinėja vieni kitų, kiek tinka aukoti už Krikšto, Santuokos sakramentų teikimą, laidotuves, domisi, kiek kainuoja išlaikyti bažnyčios pastatą“.
Apžvelgęs kitų šalių praktiką, R. Norvilas rašo, kad mūsų krašte aukų už patarnavimus dydis nėra nustatytas ir tikintysis pats apsisprendžia kiek aukoti, o neturtas negali tapti kliūtimi prašyti sakramentų ar kitų Bažnyčios patarnavimų.
„Kaimyninėje Lenkijoje (...) aukos šv. Mišioms, laidotuvėms ir kitais atvejais yra daug didesnės. Kiek patyriau, pavyzdžiui, po laidotuvių ten Bažnyčiai paliekama 500–800 zlotų auka. Tai būtų apie 400–650 litų. (...) Jokiu būdu nenoriu, kad šis sulyginimas nuskambėtų kaip priekaištas ar skundas, bet šiuo atveju konkretesnės nuorodos gal ir būtų naudingos“, – skaitome publikacijoje, pavadintoje „Nerašytos taisyklės“.
Vyskupas R. Norvilas primena, kad privalu atsižvelgti ir į aukotojo galimybes, tačiau „parapijos žmonių sielovada kunigui turi rūpėti pirmiau ir labiau nei jo paties asmeninė gerovė“.
„Kainų“ ieškome internete
Negalėdami apsispręsti, kiek aukoti/sumokėti už vieną ar kitą bažnyčios teikiamą patarnavimą (paslaugą?), tariamės su draugais ar pažįstamais. Neretai pasitelkiame ir internetą. Komentarų, kiek, už ką ir kur susimokėjo (ką besakytų dvasininkai, mes labiau įpratę prie pastarojo žodžio) jo platybėse apstu.
Neieškodami kitur, pateikiame keletą jau minėto „Balsas.lt“ strapsnio skaitytojų komentarų.
Siaubas: Sasnavos miestelyje už santuoką pasako 1000 Lt. Ir eina apsisukęs, net nesikalba. Ir aš manau, ne bažnyčios reikalas, ar aš arkliais, ar limuzinu važiuoju, turi mokesčius mokėti kaip visi.
Roma: Mes tuokėmės bažnyčioj, už pažymas nemokėjom ne lito, o prieš ceremoniją davėm auką bažnyčiai 200 Lt, nes pagalvojom, kad 400 Lt tai jau daugokai kažkaip.
Rasa: O kodėl bažnyčiose dar vis nėra kasos aparatų? Kur žiuri valdžia?Juk jei yra „stavkės“, turi būt ir kasos aparatas.
Just: Apmokestintų religijas ir biudžeto deficito neliktų.
... Bažnyčiose jau yra iškabinti kainoraščiai, kas kiek kainuoja. Laidotuvių mišios 100-200 Lt, krikštynos 100 Lt, vestuvės 200 Lt plius dar bažnyčios puošimas iš jų pusės 500 Lt. Patiems puošti neleidžia, siaubas kažkoks... Jie turėtų būti suinteresuoti, kad žmonės krikštytųsi, tuoktųsi ir pan., o čia dar sumos nustatomos. Suprantu, kad jei turi, tai aukoji, ir paaukoji tiek, kiek negaila, o ne sitaip... Kur ritamės, siaubas...
Alvydas: Pinigus ima už paslaugą, tai tegul ir mokesčius valstybei moka, jeigu jau taip..
Taigi, nuomonės įvairios, patirtis skirtinga. Kita vertus, visi esame girdėję pasakojant, kad dvasininkas pasakė, jog „per mažai duodi“ arba „per daug duodi“. Vadinasi, dažnai tai priklauso nuo paties dvasininko „apetito“?
Kodėl tai įmanoma? Iš dalies galbūt dėl to, kad tarp sąvokų „auka“ ir „paslauga“ žioji milžiniška skylė. Kokių landų įstatymuose ir taisyklėse daugiau – nepastebėtų ar sąmoningų – turbūt žino tik tie, kurie juos ir išimtis kūrė.
O mes dar kartą klausiame:
Ar visi pinigai, kuriuos įvairiais būdais skiriame bažnyčiai, yra auka?
Kas laikytina auka, o kas – mokesčiu už paslaugą?
Kuo ir kada patarnavimas skiriasi nuo paslaugos?
D. Beinoravičius: jeigu prašo konkrečios sumos, tai negali būti auka
„Šiuo atveju mes turėtume kalbėti ne tik apie teisinius dalykus, bet ir apie socialines, korporatyvines normas, – „Balsas.lt“ sakė M. Romerio universiteto Teisės filosofijos ir istorijos katedros vedėjas profesorius Darijus Beinoravičius. – Teisės norma yra formalizuota, o šiuo atveju valstybė nesikiša, tik bendruomenė gina savo naudą. Socialines, korporatyvines normas siejame su tam tikru reikalingumu tai grupei, bendruomenei – visiems jos nariams.
Anot D. Beinoravičiaus, kliūtys, kurias patyrė Ineta, siekdama gauti reikiamą pažymą – grupės spaudimas vienam jos nariui.
„Jie nesako, kad neduos, bet nustato tam tikras sąlygas, kurių neįvykdęs negausi norimo dokumento. Tai jau galima vadinti grupės sankcija“, – sakė jis.
Paklaustas, kaip atskirti, kas tokiu atveju yra savanoriška auka, o kada tai tampa mokesčiu už paslaugą, jis aiškino:
„Jei tai auka, turi būti savanoriškumo pagrindas. Jeigu jis prarandamas, tai jau tampa susimokėjimu ar prievole. Vadinasi, savanoriškumą laikome pagrindiniu kriterijumi, kuris atskiria auką nuo mokesčio už paslaugas. Aukos dydis negali būti fiksuotas. Apskritai, negali būti reglamentuota, kiek kartų ir kaip tai daroma – yra pageidautinas elgesys, bet ne privalomas. Ir jeigu žmogus pasielgs kitaip, už tai negali būti jokių sankcijų“.
D. Beinoravičiaus teigimu, nėra nieko bloga, jeigu bendruomenė nustato tam tikras taisykles. Ir Ineta greičiausiai nebūtų sumišusi, jeigu iš jos būtų prašoma ne aukos, bet užmokesčio. O jo dydis turėtų būti adekvatus.
„Tik nereikia to vadinti auka. Jeigu sumokėti privaloma ir aiškiai apibrėžtas dydis, tai nėra auka. Tai mokestis, įmoka. Jeigu merginai pasakė, kad mažiau aukoti negalima, tai ne auka. Galbūt tai galėtų vadintis administravimo mokesčiu ar kaip kitaip. Teisės požiūriu tai pateisinama, nes jie suteikia paslaugą, bet užmokestis turėtų būti ekvivalentiškas sugaištam laikui ir tikrai ne 100 Lt. Pagaliau, net logiškai galvojant, tiek pastangų paslauga išduoti pažymą nekainuoja“, – dalijosi mintimis D. Beinoravičius.
Anot teisės filosofijos specialisto, Inetos istorijoje yra dar vienas dalykas, kuris rodo, kad „kažkas čia ne taip“.
„Paprastai korporatyviniuose santykiuose viskas visiems tinka ir nekyla nusistebėjimų. Todėl neigiama reakcija mums yra indikatorius, kad čia ne viskas gerai. Jeigu tai būtų simbolinė suma, merginai net nekiltų klausimas nei apie kasos kvitą, nei apie tai, ar paaukojo, ar susimokėjo“, – „Balsas.lt“ aiškino profesorius.
Spraga įstatymuose: taip turi būti?
Paklaustas, turėtų ar neturėtų tam tikrais atvejais bažnyčia ar religinė bendruomenė išduoti kasos kvitą, D. Beinoravičius priminė, kad pagal Lietuvos įstatymus aukos neapmokestinamos.
„Greičiausiai dėl to taip ir daro, kad jiems nereikėtų mokesčių mokėti. Jie tai vadina ne paslauga, o patarnavimu, bet žinome daugybę atvejų, kai pasako, kokią sumą duoti. Šiuo atveju yra visi mokesčio už paslaugą „atributai“: ir privaloma, ir suma fiksuota. Tai niekaip „netelpa“ į aukos sąvoką, nes jokio „privaloma“ neturėtų būti“, – aiškino jis.
M. Romerio universiteto teisės filosofijos ir istorijos katedros vedėjas taip pat priminė, kad religinė bendruomenė turi teisę registruoti santuokas, o tai jau yra juridinis faktas.
„Bažnyčia registuoja santuoką, o valstybė pripažįsta šitą dokumentą. Vadinasi, tai yra juridinis faktas. O jeigu tai juridinis faktas, jis turi būti apibrėžtas ir mokestiniais santykiais. Dokumentas nešamas į kitą konfesiją ir jis tampa teisiniu, o jeigu jis teisinis, ypač kai yra mokėjimo santykiai, turi būti ir visi kiti iš to išplaukiantys dalykai. Negali būti neapmokestinta už paslaugą, nes paslaugos mūsų šalyje yra apmokestintos“, – pabrėžė D. Beinoravičius.
Vis dėlto kasos kvito, nors pinigus susitarę dėl krikšto, santuokos ar kito patarnavimo/paslaugos, (ne)savanoriškai įdavėte dvasininkui ar kitam bažnyčios tarnautojui į rankas, kol kas tikėtis nerealu.
„Tai nereglamentuota. Praktiškai tai paslauga, bet bažnyčia yra apsibrėžusi, kad ji negali teikti paslaugų ir gyvena iš aukų“, – reziumavo D. Beinoravičius.
Bet niekas neuždraus galvoti, kad po žodžiu „auka“ gali slypėti kur kas daugiau, negu į aukų dėžutę įmesti pinigėliai. Nes auka pagal mūsų šalies įstatymus neapmokestinama, o informacijos apie jų panaudojimą teikti nereikia...
