Vismantas Žuklevičius
Prieš porą metų Seime 7 mandatus gavusi „Drąsos kelio“ partija džiaugėsi sėkme ir nestokojo pritariančiųjų – „mergaitės istorija“ tuomet rūpėjo bene kas antrai Lietuvos sodybai. Tačiau dabar, atslūgus pedofilijos skandalui, Garliavos istorijos politinis produktas išgyvena lyderės Neringos Venckienės trūkumą, o ir partijos drąsuoliai tarsi išsikvėpė. Politologai teigia, kad „Drąsos kelias“ pasmerktas pražūčiai, mat ši partija neturėjo ideologijos, nebuvo išsikėlusi konkrečių tikslų, o veikė tik tam, kad padėtų išspręsti vienos šeimos nuoskaudas. Kai tos problemos tapo nebeįdomios liaudžiai, neįdomi tapo ir partija, mat, be „mergaitės istorijos“, šis politinis darinys kitų varomųjų variklių neišrado.
Kaltino įstatymus
Maža to, praėjusią savaitę paaiškėjo, kad „Drąsos kelias“ negalės dalyvauti Europos Parlamento (EP) rinkimuose – „drąsučiams“ nepavyko surinkti reikiamo skaičiaus gyventojų parašų. Partijos pirmininko, Seimo nario Jono Varkalos tikinimu, „Drąsos keliui“ pavyko surinkti pusę reikalingų parašų.
„Mes tikėjome, kad per savaitę galima surinkti, bet, manyčiau, ir įstatymas yra nelabai protingas, nes pasirašant reikia asmens kortelės, – dabartinis skundėsi partijos lyderis. – Žmogus pasirašytų, bet štai tądien asmens kortelės neturėjo. Turi teises – teisės netinka.“ Nemažas viltis „Drąsos kelias“ siejo ir su žmonėmis, pasirašiusiais už referendumą neparduoti žemės užsieniečiams, tačiau J.Varkala pripažino, kad partija „avantiūristiškai pasirinko labai trumpą laiką“.
Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, „Drąsos kelias“ pristatė 5 346 parašus. „Valstiečių laikraštis“ primena, kad, norėdamas dalyvauti EP rinkimuose, bet kuris politinis darinys VRK turi pateikti ne mažiau kaip 10 tūkst. kandidatavimą remiančių rinkėjų parašų. Paprastai partijos pateikia daugiau, nes, kaip rodo praktika, dalis parašų būna pripažįstami netinkamais (išbrokavusi keletą šimtų parašų VRK neleido į prezidentus kandidatuoti Lietuvos žaliųjų partijos lyderiui Linui Balsiui – red. past.).
Lyg teisindamasis, partijos pirmininkas teigė, kad „Drąsos kelias“ nebuvo itin angažuotas EP rinkimams. „Mes labai karštai netroškome dalyvauti rinkimuose. Nemanome, kad ta institucija (Europos Parlamentas – red. past.) mums gali būti langas į Europą“, – neužtikrintai kalbėjo J.Varkala. Pasak jo, EP mokamos didelės algos, tačiau lietuvių įtaka Europai nėra didelė.
Garliavos parapijoje kunigavęs J.Varkala tikino, kad nesėkmė renkant parašus dar nerodo partijos žlugimo. Kitaip galvoja politologas Mindaugas Kluonis. Jis „Valstiečių laikraščiui“ sakė netikįs, kad šis politinis darinys galėtų ilgai gyvuoti. Pasak jo, mūsų šalies politinių partijų glaudi sąsaja su jas įkūrusiais asmenimis ir jų išnykimas, asmeniui praradus populiarumą, yra gana paplitusi tendencija.
Drąsiausi rado naujus priešus
„Tokios partijos paprastai susiburia apie žinomą visuomenėje asmenį, pavyzdžiui, 2008 m. susikūrė Tautos prisikėlimo partija (su lyderiu Arūnu Valinsku – red. past.), o 2012 m. – „Drąsos kelias“ (su lydere Neringa Venckiene – red. past.). Pasinaudodami lyderio populiarumu keli partijos atstovai patenka į parlamentą, o kadencijos metu partija nustoja veikusi ir įsilieja į kitų partijų gretas. Paprastai tokios partijos neturi organizacinės struktūros ir veikia greičiau kaip nepriklausomų piliečių grupė nei kaip partija“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė M.Kluonis.
Politologo teigimu, „Drąsos kelias“ iš dalies atkartoja Tautos prisikėlimo partijos politinį ciklą – nė viena jų po Seimo rinkimų kituose rinkimuose dalyvauti nepajėgė. „Drąsos kelio“ atveju, pasak pašnekovo, jo lyderei N.Venckienei išvykus iš Lietuvos, o partijos įkūrimą įkvėpusiam skandalui praradus aktualumą, nebeliko nieko, kas vienytų partijos narius, todėl jų rinkėjai ėmė gręžtis į partijas, už kurias jie tradiciškai balsuodavo. Tai iš dalies paaiškina „Tvarkos ir teisingumo“ reitingų augimą.
„Aktyviausieji „Drąsos kelio“ rinkėjai surado naujų priešų: „juvenalinę justiciją“ (neišprususiai visuomenės daliai perša mintį, kad vaikų teisių apsauga pakenks pačiam vaikui, neva bus sudaromos sąlygos vaikų teisių apsaugos tarnybai „grobti vaikus“ – red. past.), Europos Sąjungą (skleidžia „supuvusių Vakarų“ stereotipą – red. past.) ir skiepus (sukūrė judėjimą „Neleisime valdžiai grobti mūsų vaikų“, kurio nariai demonizuoja būtinuosius skiepus vaikams ir teigia, kad ligoninėse vaikams skiepijant implantuojamos mikroschemos, kurios padeda valdžiai stebėti ir sekti žmogų – red. past.). Šie veikėjai persikėlė į interneto forumus ir socialinius tinklus“, – „drąsučių“ veiklas, aptilus „mergaitės istorijai“, vardijo M.Kluonis.
Politiniai liftai atitarnavo
Politologas spėja, kad artėjant Seimo rinkimams turėtų suirti ir „Drąsos kelio“ frakcija, mat užtenka, kad bent vienas asmuo iš jos pasitrauktų ir frakcijos neliktų. „Tikėtina, kad būtent įtakos praradimo baimė ir sulaiko frakciją nuo subyrėjimo. Be to, mažai kas būtų suinteresuotas priimti „Drąsos kelio“ frakcijos narius (išskyrus nebent Vytautą Matulevičių) į savo partiją. „Drąsos kelio“ situacijos nepakeistų net ir N.Venckienės sugrįžimas, nes jai gresia areštas ir nauji kaltinimai, o priemonės, kuriomis ji mobilizuodavo savo šalininkus, nebėra aktualios, be to, jie jau spėjo susirasti kitos veiklos“, – konstatavo M.Kluonis.
Politikos apžvalgininkas neabejoja, kad „Drąsos kelio“, kaip savarankiškos politinės jėgos, egzistavimas jau yra pasibaigęs. „Apskritai tokios partijos kaip Tautos prisikėlimo partija, o vėliau „Drąsos kelias“ veikia kaip politiniai liftai naujiems ar jau pamirštiems asmenims darant politinę karjerą ir pagyvina elito cirkuliaciją, tad jų atsiradimas nėra vertintinas vienareikšmiškai neigiamai. Šie dariniai iš dalies pagyvina rinkimų konkurenciją ir mažina dalies visuomenės nepasitenkinimą politine sistema rinkimų laikotarpiu, – pastebėjimais dalijosi pašnekovas. – Kita vertus, daugumai jų veikėjų trūksta patirties įsitvirtinti politikoje ir gebėjimų paveikti politikos procesus, todėl jie pralaimi kitus rinkimus, o jų rinkėjai greitai nusivilia, nes nesulaukia aktyvios veiklos ir greitų pokyčių.“
Tepraėjus vos porai metų (partija įkurta 2012 m. kovo 19 d.), „Drąsos kelio“ nariai, išsikvėpus pedofilijos skandalui, nėra tokie drąsūs, o jos šalininkai visiškai prarado kovingumą. Tautos prisikėlimo partija, šoumeno A.Valinsko įkurta 2008-ųjų balandį, veiklą nutraukė po trejų metų, kai 2011 m. rugsėjo 22 d. prisijungė prie Liberalų ir centro sąjungos. Kiek „temps“ „Drąsos kelias“? Ir kokia politinė jėga norės priglausti jos narius?
Parašus VRK yra pristačiusios 12 partijų: Lietuvos socialdemokratų partija (beveik 40 tūkst.), Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) (per 29 tūkst.), Liberalų sąjūdis (25,2 tūkst.), Rusų aljansas (per 25 tūkst.), Liberalų ir centro sąjunga (24,8 tūkst.), „Tvarka ir teisingumas“ (per 23 tūkst.), Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (22,3 tūkst.), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (20,6 tūkst.), Darbo partija (per 20 tūkst.), Lietuvos žaliųjų partija (14,2 tūkst.), Tautininkų sąjunga (12,2 tūkst.) ir Lietuvos liaudies partija (10,8 tūkst.).
LLRA ir Rusų aljansas yra pranešę, kad rinkimuose ketina dalyvauti koaliciniu sąrašu, tačiau rinkėjų parašus rinko atskirai. Reikiamo skaičiaus parašų, be jau minėto „Drąsos kelio“, taip pat nesurinko Algirdo Paleckio vadovaujamas Socialistinis liaudies frontas (8,4 tūkst.). Rinkėjai nepaglostė ir vienintelio šiuose rinkimuose įregistruoto visuomeninio rinkimų komiteto B, kurio sąrašo priekyje įrašytas UAB „Scan technika“ direktorius, leidėjas ir visuomenininkas Mindaugas Šimkūnas. Šis nepartinių žmonių politinis darinys VRK tepristatė 2,9 tūkst. parašų.
Rinkimai į EP vyks gegužės 25 dieną. Lietuva rinks vienuolika europarlamentarų.
