Statistikos departamento duomenimis, 2007 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais šalies švietimo įstaigos surengė 161 streiką, iš jų 96 įspėjamuosius, kuriuose dalyvavo 99 švietimo įstaigos: 12 pradinio, 29 pagrindinio, 57 vidurinio mokslo ir 1 suaugusiųjų ir kita švietimo veikla užsiimanti įstaiga. Tai didžiausias per metus surengtų streikų skaičius nuo 2000 metų.
Daugiausia visų streikų surengta Žemaitijos rajonų savivaldybių švietimo įstaigose: Telšių rajono – 36, Mažeikių rajono – 31 ir Klaipėdos miesto – 30 (atitinkamai 22,4, 19,3 ir 18,6 procento) visų įspėjamųjų streikų ir streikų.
Vidutinis visuose streikuose dalyvavusių darbuotojų skaičius – 7033, jų nedirbtas darbo laikas sudarė 9559 darbo dienas.
Žingsnis į priekį ar atgal?
Kaip sakoma, baugu – ne baugu, šie pateikti skaičiai, pasirodo, ne paskutiniai. Mokytojai rengiasi dar vienam, neterminuotam, streikui, kuriame ketina dalyvauti apie 300 švietimo įstaigų. O pretekstas tam gana rimtas – mažos pedagogų algos.
„Visi kalba, kad mokytojų atlyginimai gana dideli, tačiau tai už darbą dvigubu etatu. O iš tiesų pedagogų algos labai mažos“,- teigia suskilusios Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vienos pusės vadas Aleksas Bružas, kviečiantis pedagogus į žūtbūtinę kovą.
Kitai profsąjungos pusei vadovaujanti Rūta Osipavičiūtė teigia: „Manau, kad dabar pagrindo streikuoti dėl algų nėra. Mokytojai susiduria ne tik su darbo užmokesčio problemomis. Tai ir mokytojų darbo sąlygos, saugumas, profesijos prestižas. Aš asmeniškai abejoju, ar streikai gali išspręsti minėtas problemas“. Jos nuomone, tai, kas jau dabar susitarta su Vyriausybe, yra mažas žingsnis į priekį.
Kas būtų, jei būtų?
Taigi, kokiai kovai ragina p.Bružas savosios pusės pedagogus? Ir ką reiškia mokyklai ta kova su Vyriausybe, kurioje ir vėl bus praleistos darbo dienos? Ir netgi neterminuotai. Ir kas šiame mūšyje išeis nugalėtoju? Pagaliau ar galima mokyklų streiką laikyti normaliu reiškiniu? Tai pagrindiniai klausimai, kurie kyla mums, visuomenei. Neabejoju, kad tiems, kuriuos šie streikai liečia konkrečiai, t.y. mokiniams, jų tėvams, iškyla ir daugiau, ir daug opesnių klausimų.
Ačiū Dievui, mūsų rajono pedagogai nestreikuoja. Tiesą pasakius, ir profsąjungos nėra, kuri paremtų Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos vieną ar kitą pusę. O jei būtų?
Gal sąmoningai pabrėžiami tik atlyginimai?
Ilgametės pedagogės, didelę vadovaujamo darbo patirtį turinčios Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos direktorės Danutės Čepulienės nuomone, gal sąmoningai stengiamasi sudaryti nuomonę, kad pedagogams tik maži atlyginimai rūpi. „Ne vien jie svarbiausi,- sakė ji.- Mokytojai kelia ir kitas ne mažiau opias švietimo problemas: ugdymo sąlygų pagerinimą, elgesio vertinimo sistemos atkūrimą, kadangi daugėja sunkiai valdomų mokinių, atkreipiamas dėmesys į sudėtingas mokymo programas ir t.t.“. Pagaliau tikimasi, kad bus patvirtintos mokytojams stažines pensijas, t.y. kad mokytojas išeitų į pensiją nuo 55 metų amžiaus.
Suprantama, ir mokytojo atlyginimai išties maži. Ji pateikė tokį pavyzdį. Kadangi trūksta gimnazijoje anglų kalbos specialistų, viena socialinė pedagogė sutiko persikvalifikuoti į anglistę, tačiau, direktorės apgailestavimu, mokinio krepšelio lėšų neužtenka net jos kvalifikacijai apmokėti. Arba ką gali pasiūlyti jaunam pedagogui, atėjusiam į mokyklą, 800 litų?
Mes esam Rytų Lietuva
Direktorė praskleidžia uždangą, kodėl mūsų, kaip, beje, ir kitų šio rytų pakraščio rajonų, pedagogai vis dėlto mažiau maištingi nei kitur Lietuvoje. Jos nuomone, mūsų kraštas – išskirtinis ir ne veltui vadinamas Rytų Lietuva. Čia pradėjusiam dirbti jaunam specialistui pirmieji metai dauginami iš keturių, taigi jis iškart įgyja ketverių metų darbo stažą.
Be to, daug ką reiškia ir lietuvių kalbos dėstymo grupės, kuriose darbo sąlygos aiškiai geresnės: ne tas pat, kas dirbti su 14 ir kas su 30-čia mokinių. Beje, mūsų kraštas šiek tiek „išskirtinis“ ir todėl lengviau susitaikantis su esama padėtimi, nes mūsų krašto mokyklose dominuojanti kalba - vokiečių. Tad ne tik senesniam, bet ir jaunesniam pedagogui nelengva pasikeisti. O ten, kur anglų kalbos mokytasi nuo mokyklos suolo, sakysim, Klaipėdoje, ir darbo vietą mokykloje prarasti nebaisu.
Mokyklose - studentai
Kartais tenka išgirsti nuomonę: „Kam rinktis mokytojo profesiją, jei ji taip menkai apmokama?“. Direktorė galėtų patvirtinti, kad jaunas žmogus dažniausiai taip ir daro - renkasi ne specialybę, bet tik diplomą. Kitaip sakant, įgyja pedagoginį išsilavinimą, o nueina... kas sau.
Ir štai rezultatas: Lietuvos mokyklose ima trūkti mokytojų. Prieita iki to, kad, trūkstant specialistų, į didžiųjų miestų mokyklas dirbti kviečiami pensininkai ir netgi studentai. Ir Švenčionių gimnazijoje trūksta dviejų anglistų, o gauti nėra iš kur. Pagaliau pažiūrėkime, kiek dabar į mūsų mokyklas ateina jaunų specialistų. Vadinasi, nėra jau taip lengva mokykloje dirbti, o ir pedagogų atlyginimai daugeliui dideli nepasirodo.
Mokytojai turi ir įsipareigojimų
Tad kas belieka, tik streikuoti? Direktorės tvirtu įsitikinimu, streikai – tikrai ne išeitis. Pirmiausia mokytojai turėtų pagalvoti, sako ji, kad jie pirmiausia turi įsipareigojimų tiems, dėl kurių ir dirba – mokiniams, visuomenei. O kaip jie išeis teminiuose planuose, patvirtintuose mokyklos direktoriaus, mokslo metų kursą? Anot jos, mokytojams ir šiaip pasitaiko įvairių trukdžių – konferencijų, seminarų, o programos labai sudėtingos.
Suprantama, nuo to nukentės mokiniai, ir ypač vyresniųjų klasių bei abiturientai, kurių laukia egzaminai. O juk kiekvienoje mokykloje yra ir gerų, gabių mokinių, kurie liks be tam tikro kiekio žinių. Keisčiausia, kad tą turėtų suprasti visi, tačiau profsąjungos vadui ir jam prijaučiantiems atrodo kitaip.
- Mano supratimu, kiekvienam streikuojančiam mokytojui dėl to turėtų graužti sąžinė,- nė kiek neabejoja direktorė.
Už tvarką ir teisingumą
Visi gerai žinome, kad ir mokytojų atlyginimai, ir visi didžiuliai reikalavimai mokykloms, ir sudėtingos mokymo programos – viskas juk ir prieš dešimtmetį buvo. Ir kalbama apie tai buvo nuolat. Prisiminkime laikus, kai visoje Lietuvoje ir atlyginimai vėluodavo, ir neapmokamų atostogų tekdavo išeiti... Turėjome ir profsąjungas – Lietuvoje, netgi savame rajone. Tik kažkodėl niekas nestreikavo.
Į Švenčionių gimnaziją atvežęs dovanų – apie 300 vertingų knygų ir kitų leidinių iš savo bibliotekos, Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas sakė suprantąs, kad mokytojų atlyginimai išties maži ir kad didinti juos tikrai reikia, tačiau stebisi, kad tik dabar sukrusta. O sukrusta, jo manymu, todėl, kad už vienos susiskaldžiusios profsąjungos pusės vadovo pečių stovi jėga, galvojanti šiuo metu anaiptol ne apie švietimą - apie rinkimus.
Būtent todėl likus iki rinkimų vos pusmečiui ir pradėta „atstatinėti“ Lietuvoje tvarką ir teisingumą. Šiuos žingsnius Č.Juršėnas pavadino pavėluotais. „Iš ko dabar atimti, kad galėtum pridėti kitiems?-_retoriškai klausė Seimo vicepirmininkas.- Viskas pasiekiama tik derybų keliu, o Bružas nori diktuoti savo sąlygas“.
Politikai turėtų sukrusti ne tik prieš rinkimus
Direktorė D.Čepulienė sako, kad švietimo padėtimi turėtų labiau susirūpinti ir Vyriausybė, ir visuomenė, kuri realią mokytojų padėtį sunkiai įsivaizduoja. Jos supratimu, profsąjungos lyderiai turėtų ne streikus organizuoti, bet išsireikalauti, kad būtų atlikta gili švietimo būklės analizė ir pakeistas visuomenės požiūris į mokytoją. Beje, ne tik mokyklos turėtų daugiau kalbėtis su visuomene, bet ir politikai – ir ne tik prieš rinkimus.
Švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė yra pasakiusi auksinę frazę: „Mokykla – visuomenės atspindys“. Tik, gaila, šis posakis mūsų laikais jau tinka daugeliui.
Janina MAČERAUSKIENĖ
