Ekologiniu ūkininkavimu Panevėžio rajono Samanynės kaime besiverčiantys Bronislava ir Antanas Šereliai, žvelgdami į savo laukus, tik gūžčioja pečiais iš nuostabos: Savivaldybei perbraižius seniūnijos ribas ir visą amžių nederlinga laikytą jų žemę staiga priskyrus derlingųjų kategorijai, javai augti geriau nepradėjo.
Nors valdininkų stalčiuose gulintys žemės derlingumo žemėlapiai aiškiai rodo: iš mažo naudingumo Karsakiškio seniūnijos atimtą dalį teritorijos prijungus prie derlingosios Panevėžio seniūnijos, prieš tai menką derlių duodavusi žemė turėtų vešėte suvešėti.
Tik todėl, kad pakeitus seniūnijų ribas popieriuose pasikeitė ir žemės derlingumas, ūkininkai skaičiuoja prarasiantys maždaug 25 tūkst. litų. Šereliai nenuleidžia rankų ir dėl biurokratinės pertvarkos patirtos žalos atlyginimą tikisi per teismus išsireikalauti iš seniūnijų ribas pakeitusios rajono Savivaldybės.
Mokėjo už nederlingą žemę
Daržininkyste besiverčiantys Šereliai prieš porą metų Nacionalinei mokėjimo agentūrai įsipareigojo ūkininkauti mažiausiai penkerius metus. Už tai, kad nederlingoje Karsakiškio seniūnijos žemėje ryžosi užauginti daržovių ne tik sau, bet ir kitiems, agentūra 30 ha valdantiems ūkininkams pasižadėjo tiek pat laiko mokėti išmokas – 5000 Lt
kasmet.
Mažai palankia ūkininkauti vietove Karsakiškio seniūnija, atlikus tyrimus, buvo paskelbta dar 2004-aisiais tuomečio žemės ūkio ministro įsakymu.
„Seniai girdėjome kalbas, kad rajono Savivaldybė planuoja keisti seniūnijų ribas ir mūsų kaimą, kaip ir aplinkinius, numatoma atimti iš Karsakiškio seniūnijos ir priskirti Panevėžio. Nė minčių neturėjome, kad galime nukentėti. Galvojome, kas čia blogo, kas ant lentelės užrašyta – Karsakiškio ar Panevėžio seniūnija. Mąstėm, kad jei keisis seniūnijos ribos, turės keistis ir tas 2004 m. įstatymas, nes vien tik dėl to, kad perbraižomas seniūnijų žemėlapis, žemė nepagerėja“, – „Sekundei“ pasakojo B.Šerelienė.
Javams nurodė derėti vešliau
Rajono Tarybos sprendimu Karsakiškio seniūnijos keletas kaimų, tarp jų – ir Samanynės, nuo praėjusių metų pradžios tapo Panevėžio seniūnijos valdomis. Net ir tuomet Šereliams nekilo abejonių, kad tik todėl jų smėlingi hektarai bus įvardyti kaip derlingi plotai.
„Laukėme išmokų, kaip įpratę. Planavom dar traktoriuką nusipirkti“, – pamena B.Šerelienė.
Kad valdžios sumanyta pertvarka grasina nuostoliais, sutuoktiniams mintis sukirbėjo tik tuomet, kai į jų duris pasibeldė ūkininkas iš gretimo kaimo. Nacionalinės mokėjimo agentūros jam atsiųstame pranešime apie išmokas už menko derlingumo žemę nebebuvo nė žodžio.
„Man taip nerimtai pasirodė tie žmonės. Nesupratau, kaip galiu nebegauti išmokų. Juk dėl to, kad tapome kitos seniūnijos gyventojais, mūsų laukuose javai nepradėjo geriau derėti“, – pasakojo B.Šerelienė.
Tapę kitos seniūnijos gyventojais ūkininkai surinkę parašus kreipėsi į Savivaldybę. Šereliai rašė ir į Nacionalinę mokėjimo agentūrą. Iš ten gauta žinia ūkininkai sunkiai patikėjo – išmokos jiems nebepriklauso. Kad ir kaip absurdiškai skamba, bet, pasirodo, pakeistos seniūnijos ribos turėjo įtakos žemės derlingumui.
