Lietuvos policijos generalinio komisaro postas, atsistatydinus Vizgirdui Telyčėnui, tuščias ilgai nebus. Vis dėlto tebekirba klausimas – ar tikrai V. Telyčėnui reikėjo atsistatydinti? Kartu peršasi išvada, kad ryžęsis jį pakeisti įpėdinis turi žinoti iš anksto: gražiuoju iš posto jis nepasitrauks – juk vis tiek koks nors įkaušęs pavaldinys sukels naują šiurpų skandalą arba bus pretenzijų „iš aukščiau“.
Tokių minčių kyla prisiminus, kaip keitėsi Policijos departamento vadovai – generaliniai komisarai, taip pat klausantis dabartinio vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio. Jis kalba apie gelžbetoninę policijos sistemą, apie tai, kad būtina keisti generalinio policijos komisaro skyrimo tvarką. Ministras virkauja, kad neturįs galių paveikti generalinį komisarą. Ar iš tikrųjų taip ir yra? O gal tiesiog norima generalinio komisaro kėdėje turėti savo žmogų, kuris nuolat drebėtų dėl posto?
Neviliojantis postas
Pagal įstatymus Policijos departamento vadovą skiria prezidentas. Taigi formaliai generalinis komisaras yra gan savarankiškas, o tai nervina vidaus reikalų ministrus. Beveik kiekvienas iš jų, atsisėdęs į ministro kėdę, bando pakeisti ir generalinį komisarą.
Štai Vidmantas Žiemelis, ministro kėdėje pakeitęs Romasį Vaitiekūną, vietoj Jono Liaudansko generaliniu komisaru „pasiskyrė“ Kęstutį Šalkauską. Ši „saldi porelė“savo postuose išbuvo vos daugiau kaip metus.
Kai VRM vadovu tapo Stasys Šedbaras, jis į komisarus pasikvietė Edvardą Gružą.
Česlovas Blažys dirbo kartu su Visvaldu Račkausku. Pastarasis iš generalinio komisaro posto buvo atleistas tuoj po Seimo rinkimų, 2000 metų pabaigoje – „siekiant pagerinti tarnybos darbą“. Kad V. Račkauskas būtų išverstas iš posto, Seimui teko net koreguoti įstatymus.
Tampomas nesileido
Po V. Račkausko į generalinio kėdę 2001 metų vasario 1 dieną sėdo Vytautas Grigaravičius. Nepraėjo nė pora metų, o jį jau bandyta išversti iš posto, nes V. Grigaravičius neįtiko ar nepatiko VRM vadovą Vytautą Markevičių pakeitusiam Juozui Bernatoniui. Tuomet šnekėta, kad J. Bernatonis niekaip nesusitaikąs su mintimi, kad negali kištis į kasdienius policijos reikalus.
Ministras bandė į aukštas pareigas policijoje paskirti „reikalingus“ žmones, bet V. Grigaravičius nesileido tampomas už virvučių. Tai pajutęs J. Bernatonis V. Grigaravičių bandė išversti iš posto apkaltinęs jį trukdymu vykdyti policijos reformą. Tąkart ministrą su komisaru sutaikė tuometinis premjeras Algirdas Brazauskas.
Tačiau J. Bernatonis nenurimo. Po kelių mėnesių kaip pretekstas nuversti V. Grigaravičių tapo vadinamasis sekimo skandalas. J. Bernatonis pareikalavo V. Grigaravičiaus galvos, nes „policijoje buvo neteisėtai renkami duomenys apie aukščiausius šalies pareigūnus“. Šį kartą J. Bernatoniui pritarė ir A. Brazauskas, vis dėlto atleisti V. Grigaravičiaus nesiryžo.
Tuo metu V. Grigaravičius buvo mėgstamas tautos – įvairiose apklausose nuolat užimdavo aukštas pozicijas. O ir Seime sudaryta laikinoji tyrimo komisija, vadovaujama socialdemokrato Aloyzo Sakalo, paskelbė, kad ministro kaltinimai policijai yra nepagrįsti. Tad iš pareigų teko trauktis ne V. Grigaravičiui, o pačiam J. Bernatoniui.
Pasinaudota nelaime
V. Grigaravičius kurį laiką buvo paliktas ramybėje, tačiau patyliukais po juo visą laiką buvo kasamasi. Vienu metu jis buvo kaltinamas piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi: gyveno tarnybiniame bute, iš Vilniaus į Alytų važinėjo tarnybiniu automobiliu. Tačiau populiariam generaliniam komisarui nuversti to nepakako. Juolab kad jį rėmė ir prezidentas Valdas Adamkus.
Galų gale politikai pasinaudojo tragedija. 2007-ųjų metų lapkričio 7-ąją Skuodo rajone, Aleksandrijos miestelyje, policininkas Saulius Paulikas sukėlė avariją, per kurią žuvo trys mažamečiai vaikai. VRM ministras Raimondas Šukys nedelsiant paskelbė ultimatumą: po tokios tragedijos iš pareigų turįs trauktis generalinis komisaras V. Grigaravičius. Šis tokiam spaudimui pasiduoti neskubėjo, vis dėlto vėliau apsigalvojo ir atsistatydino. Postą paliko ir ministras R. Šukys.
V. Grigaravičius pasitraukė, bet iki šiol tebemano, kad dėl tokių skaudžių nelaimių generalinis neturėtų trauktis iš pareigų. Dabar saugos tarnybos „AS Double Invest“ vadovu dirbantis V. Grigaravičius nepritaria ir politikų norui vėl keisti Policijos įstatymą ir turėti „kišeninį komisarą“.
Pagal Policijos veiklos įstatymą policijos generalinį komisarą vidaus reikalų ministro siūlymu ir Vyriausybės teikimu 5 metų kadencijai skiria ir atleidžia prezidentas. Generalinis komisaras yra tiesiogiai pavaldus ministrui ir atskaitingas prezidentui. Tai, kad policijos vadovą skiria prezidentas, apsaugo policijos sistemą nuo politikų įtakos. Galų gale nereikia jo keisti kiekvieną kartą, kai tik pasikeičia valdžia. Politikai taip pat negali duoti nurodymų policininkams sekti ir bausti savo priešus ir traukti iš bėdos „geradarius“.
V. Grigaravičius savo pavyzdžiu įrodė, kad pasitelkus visuomenę ir spaudą (taip jis darė kovodamas su J. Bernatoniu) policija gali išlikti pakankamai nepriklausoma. Bent pagal dabar veikiančius įstatymus.
Dangsto savus
Visa bėda, kad pati policija sunkiai keičiasi. Tie nuolatiniai girtavimai yra būtent dėl įsisenėjusios netvarkos. Ir nors V. Telyčėnas dabar giriamas, esminių policijos pertvarkymų jo vadovavimo metais irgi nebuvo padaryta.
Policininkai nuo senų laikų siekia nuslėpti savo pačių padarytus nusikaltimus. Apie juos pranešama tik tada, kai jau nėra kur dėtis. O šiaip girtas policininkas nebijo sėsti už vairo, nes žino, kad jeigu ir įklius saviems, tai vis tiek nebus nubaustas. Ta patarlė „Varnas varnui akies nekerta“ tinka dažnai institucijai, bet policijai – labiausiai.
Pavaldinių įkaitas
Dabar, V. Telyčėnui atsistatydinus, girdėti tik liaupsės – jį gerai įvertino ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius, palankiai apie jį atsiliepia ir dauguma Seimo narių.
Premjero A. Kubiliaus teigimu, V. Telyčėnas – sąžiningas pareigūnas ir geras vadovas, iš esmės pagerinęs policijos darbą ir pakeitęs policijos įvaizdį visuomenės akyse.
Tad ar tikrai reikėjo atsisakyti tokio policijos vadovo, vidaus reikalų sistemoje garbingai tarnavusio per 30 metų ir tebeturėjusio tarnybos planų, nesnaudusio ant laurų? Ir ar tikrai generalinis komisaras kaltas, kad už 30 ar už 300 kilometrų rajonuose dirbantys jo pavaldiniai, nesibaimindami šalia esančių tiesioginių savo viršininkų, drįsta prisigėrę sėsti prie vairo ir padaro kraupias avarijas?
Atsakymas – policijos veiklos dokumentuose. Juose teigiama, kad generalinis komisaras, aukščiausias policijos įstaigų vadovas, be kitų funkcijų, prižiūri, koordinuoja ir kontroliuoja savo vadovaujamų įstaigų veiklą, formuoja bendrą jų veiklos strategiją ir personalo politiką. Vadinasi, yra atsakingas už savo pavaldinius: jeigu šie bus giriami – bus liaupsinamas ir jų vadovas, jei bus peikiami – vadovui atsirūgs.
Galvų kapojimas sukelia sumaištį
Didžioji dauguma „Akistatos“ kalbintų pašnekovų nesutinka, kad komisaras turėtų atsakyti už visus pavaldinius.
Algirdas BUTKEVIČIUS, Seimo narys:
Faktas, kad leista atsistatydinti tokiam patyrusiam pareigūnui, man asmeniškai yra prasilenkiantis su logika. Negalima mėtytis tokiais atsakingais, supratingais, tolerantiškais, garbingais žmonėmis. Būtent tokį pažįstu generolą V. Telyčėną, su kuriuo daugiau bendraudavome, kai buvau susisiekimo ministras. Šis žmogus net į smulkius darbo klausimus žiūrėdavo kaip į problemą ir ieškodavo jų sprendimo būdų. Jis savo tarnyboje niekada nedemonstravo ambicijų, nesidangstė įstatymų netobulumu ar statutinėmis normomis – dirbo labai geranoriškai. Todėl absurdas, kad tokių pareigūnų lengvai atsisakoma.
Kad baigė Trakų policijos vadovo karjerą tiesioginis kraupios avarijos kaltininko viršininkas, sutinku – taip ir turi būti. Bet gausus „galvų kapojimas“, dabar labai madingas Lietuvoje, manau, nėra tas teisingas kelias, galintis padėti mums sukurti sėkmingą valstybę.
Rūta RUTKELYTĖ, Seimo narė:
Mano nuomone, V. Telyčėno atsistatydinimą galima vertinti ir kaip pareigą prisiimti atsakomybę, ir kaip garbingą poelgį, pripažįstant, jog jam nepavyko užtikrinti, kad sistema dirbtų tinkamai, ir kaip „auką“ tradicijai, nes tai ne pirmas kartas, kai dėl eilinio policininko netinkamo elgesio atsistatydina generalinis komisaras. Bet ar „galvų kapojimas“ keičia situaciją? Praktika rodo, kad ne – tik įneša sumaišties. Manau, kad ir vidaus reikalų ministro atsistatydinimas neišspręstų pačios problemos. Policijos vadai negali sukontroliuoti kiekvieno policininko. Tam ir yra sistema, atitinkamos grandys – didžiausia atsakomybė tenka žemesnės grandies vadovams, kurie tiesiogiai priima žmones į darbą, kontroliuoja kasdienę jų veiklą. Manau, kraupių tragedijų dėl policininkų kaltės nereikėtų skaičiuoti, jeigu į kiekvieno pareigūno nusižengimą ar padarytą nusikaltimą būtų reaguojama laiku ir tinkamai. Kiekvienas asmeniškai turi atsakyti už savo veiksmus, o bet kurios institucijos vadovybė – užtikrinti, kad tai nepasikartotų. Bet tai nereiškia, kad turi kaskart lėkti vadų galvos.
Vytautas GAPŠYS, Seimo narys:
Generalinio komisaro V. Telyčėno atsistatydinimo faktą vertinu kaip garbingą poelgį, nors esu įsitikinęs, kad pirmiausia turi atsakyti vidaus reikalų ministras, prisiimdamas politinę atsakomybę. Sutinku, kad generalinis komisaras nėra auklė ir kiekvieno policininko nesekios, tačiau jam ir nėra keliamas teisinės atsakomybės klausimas, o ir pats atsistatydinimas turėtų būti vertinimas kaip atsakas į pačios policijos sistemos trūkumus, o ne į atskirą įvykį.
Reikia pripažinti, kad tokios nelaimės priverčia atkreipti ypatingą dėmesį, ir kiekvienas iš mūsų norėtų, kad jos neįvyktų, o drausmė keliuose būtų didesnė. Nepateisinu nei policininkų, nei politikų, kurie prie vairo sėda neblaivūs – visuomenė turi būti nepakanti tokioms situacijoms, o pareigūnai privalo vykdyti įstatymus ir tokius asmenis bausti. Todėl manau, kad ir Seimo vadovybė, įkliuvus neblaiviam prie vairo Seimo nariui, taip pat turėtų pasielgti garbingai, kaip pasielgė generalinis komisaras. Juk Seimo valdžiai taikytini ypač aukšti politinės atsakomybės reikalavimai.
Ona MAČIULIENĖ, humoristė:
Aš nesuprantu to atsistatydinimo prasmės. Na, sakykite, kuo kalta galva, jeigu joje yra utėlių?! Utėles naikiname, bet galvos tai nenukertame! Taip drįsčiau palyginti generalinio komisaro atsistatydinimą. Kai vadovas nesijaučia kaltas, bet išeina, tai – palaida bala. Jam kaip tik reikėtų daryti viską, kad tą armiją policininkų suimtų į kumštį! Pasitraukti – lengviausia, o supratingas, garbingas pareigūnas turėtų likti ir taisyti klaidas.
Skęsta Lietuva liūne – jau ne pirmi metai. Policininkai – iš tos pačios skęstančios ir skandinančios tautos. Bet jie, pasirinkdami profesiją, turėjo žinoti, kad eina ne su geriančia ir tvarkos nepaisančia tauta kartu skęsti, o tautą gelbėti, traukti. Eidami turi žinoti, kad jie – tautos veidrodis. O dabar neretai būna – tautos kiaulės! Gėda ir apmaudu dėl to. Nuopuolis Lietuvoje. Todėl po V. Telyčėno atsistatydinimo niekas greitai nepasikeis, o tuo faktu tik norėta užliūliuoti visuomenę – esą žiūrėkit, išvados daromos! Man atrodo, kad šis žmogus tik tapo atpirkimo ožiu.
Juozas GABRAITIS, advokatas:
Galvos lekia – o problema nejuda. Policininkai gėrė, geria ir gers. Taip man leidžia teigti beveik 20 metų tarnybos patirtis vadovaujančiame Vilkaviškio rajono policijos poste. Nepasieksime, kad visi policininkai būtų abstinentai ir tvarkingi, drausmingi – vadinasi, policijos valdžia visada nespės užsisėdėti savo postuose... Aš manau, kad, sprendžiant girtaujančių policininkų problemą, reikia ne valdžią kaitalioti, o... mokyti policininkus, kaip jiems saugiai vairuoti girtiems. Jums sukėlė šoką?.. Bet taip yra – jie nemoka neblaivūs vairuoti: lekia kosminiu greičiu, apie pasekmes negalvoja, traiško žmones, o girtavimas įaugęs į kraują. Jeigu mokėtų – tik į duobę įlėktų patys...
Be to, policijoje dabar, kai vieni kitus seka ir gaudo, o už pavaldinius turi skaudžiai atsakyti ir jų vadovai, – sąmyšis, blogėjantis įvaizdis. Anksčiau, būdavo, pats, pamatęs, kad kuris nors pareigūnas girtas, raktelius iš jo atimdavau, o automobilį į garažą nuvairuodavau. Kolegų nesiųsdavau girtojo sulaikyti. Išsiblaivęs toks dėkodavo ir gerai dirbdavo, tarsi būtų skolingas ar savo kaltę supratęs.
Tik faktai:
Generalinių komisarų kaita:
1991–1994 metais – Petras Liubertas;
1994–1997 metais – Jonas Liaudanskas;
1997–1998 metais – Kęstutis Šalkauskas;
1998–1999 metais – Edvardas Gružas;
1999–2000 metais – Visvaldas Račkauskas;
2001–2007 metais – Vytautas Grigaravičius;
2007–2011 metais – Vizgirdas Telyčėnas.
Labiausiai tikėtinas kandidatas
Vienu iš galimų kandidatų į policijos generalinio komisaro postą laikomas dabartinis generalinio komisaro pavaduotojas Saulius Skvernelis.
Vidaus reikalų ministras R. Palaitis teigė, kad S. Skvernelio kandidatūrą teikia policijos vadovo pareigoms, nes jį pasiūlė ligšiolinis generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas. Ministras S. Skvernelį apibūdino kaip „pakankamai patyrusį šioje srityje ir iš 30 teoriškai galimų kandidatų kaip vieną iš rimtesnių“.
40 metų S. Skvernelis yra baigęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automobilių ir autoūkio specialybės mokslus, jam suteikta mechanikos inžinieriaus kvalifikacija. 2005 metais baigė Mykolo Romerio universiteto magistrantūros studijų administracinės teisės programą.
S. Skvernelis yra dirbęs Lietuvos policijos akademijoje, Trakų rajono policijos komisariate.
2005-aisiais S. Skvernelis buvo paskirtas Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos viršininku. Nuo 2008 metų eina policijos generalinio komisaro pavaduotojo pareigas. Per tarnybos laikotarpį ne kartą skatintas.
Policijos generaliniu komisaru gali būti ne jaunesnis kaip 35 metų asmuo, įgijęs teisės magistro kvalifikacinį laipsnį arba vienpakopį aukštąjį teisinį ar jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažiau kaip 3 metus dirbęs Policijos departamento tarnybos, specializuotos policijos įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos arba policijos profesinio mokymo įstaigos vadovu.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ, Irena ZUBRICKIENĖ
