Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė sako, kad civilinės saugos sistema yra statoma nuo nulio, todėl būtinas ir savivaldybių įsitraukimas, bei ragina gyventojus pasidomėti savo saugumu patiems.
Pokalbis su ministre – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Raginate savivaldybes, kad jos plėstų priedangų ir perspėjimo sirenų tinklą. Kokia dabar yra padėtis Lietuvoje?
Reikia pasakyti, kad mes tikrai pradėjome viską nuo nulio. Jeigu iki karo Ukrainoje civilinei saugai buvo skiriamas minimalus dėmesys, tai dabar tai yra tapęs vienu pagrindinių mūsų ministerijos prioritetų. Iš esmės sistemą lipdome nuo nulio.
Visiškai nuo nulio pradėjome kurti priedangų sistemą, ko anksčiau nebuvo. Mes turėjome kolektyvinės apsaugos statinius. Tai yra pastatai, kurie skirti rasti žmonėms prieglobstį, esant kažkokiai ekstremaliai situacijai. Bet apie priedangas, kurios skirtos tam, kad žmonės, esant oro pavojui, galėtų pasislėpti, net nebuvo kalbos.
Nebuvo nei objektų, nei jie buvo sužymėti, todėl mes pradėjome kurti tą sistemą nuo nulio ir šiuo metu visoje Lietuvoje esame sužymėję apie 1850 tokių pastatų, kurie atitinka tuos kriterijus, ir toliau esame pasiruošę eiti į priekį. Todėl labai glaudžiai dirbame su savivaldybėmis, nes jos padeda savo teritorijoje rasti tuos objektus, kurie atitinka šitos priedangos kriterijus. Reikia juos sužymėti, tada informuoti gyventojus, kur tie objektai yra.
Manome, kad dar tikrai turime potencialo, nes Vidaus reikalų ministerijos paruoštoje civilinės saugos koncepcijoje esame įsipareigoję ateityje turėti galimybę pasislėpti 50 procentų Lietuvos gyventojų.
Bet nuo karo pradžios praėjo jau daugiau nei metai. Kas padaryta realiai? Jūs sakote, kad yra nustatyti vieni ar kiti pastatai, bet kiek jie yra paruošti, kiek žmonės žino, kur eiti? Manau, kad dabar retas žinotų, kur eiti, kur slėptis, ką daryti.
Kitas uždavinys yra gyventojų informavimas. Čia taip pat labai svarbi mūsų užduotis. Pradėjome nuo informacinės kampanijos „Žinojimas saugo“, paskui pradėjome kampaniją „Esame komanda. Turime planą“. Šitos kampanijos tikslas – informuoti žmones, kaip jie turi būti pasiruošę, nes tik pusė Lietuvos gyventojų daugiau ar mažiau žino, ką reikėtų daryti vienos ar kitos ekstremalios situacijos metu.
Kita gyventojų dalis tiesiog nežino, todėl startavome su šitomis kampanijomis, toliau tęsiame tą pačią kampaniją, pradėjome darbą su neįgaliųjų draugijomis, dirbame su nevyriausybinėmis organizacijomis.
Bet kas realiai turėtų žmonėms pasakyti? Praėjo daugiau nei metai, tad jei dabar kiltų kažkokia padėtis – kur eiti, ką daryti? Jūs pati žinote?
Yra puslapis lt72.lt, kuriame yra visa informacija apie skirtingus scenarijus, ką vienos ar kitos ekstremalios situacijos metu žmogus turi daryti. Visa informacija apie išgyvenimo krepšį, apie šeimos planą, kas tai yra, kaip jį pasiruošti, taip pat informacija apie priedangas, kur jų savivaldybėje yra artimiausia priedanga.
Aš tikrai raginu visus Lietuvos gyventojus apsilankyti šitame puslapyje ir pasidomėti, nes žinojimas saugo ir mes privalome patys pradėti nuo savęs ir užsitikrinti savisaugos kultūrą.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
