Apie tai, ar žlugs valstybinė švietimo sistema ir ką atneš reformų virtinė, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas Dainius Žvirdauskas ir žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas.
Lietuvoje jaučiasi mokytojų ir gerų specialistų trūkumas. Teko girdėti vilnietės atsiliepimus, kad prieš kelerius metus į pirmą klasę vienoje mokykloje būdavo rengiamos 5 pirmosios klasės, o šiemet – tik dvi. Kokią jūs matote ateitį šioje vietoje?
D. Žvirdauskas: Aš nustebau. Vienoje mokykloje Vilniuje man sakė, kad neformuos klasės, nes neranda mokytojų. Aš pats dabar tokioje afekto būsenoje atvažiavau, nes sužinojau, kad viena puiki mokytoja, į kurią dėjau daugybę vilčių, išėjo iš valstybinės įstaigos. Dabar galvoju, kaip toliau elgtis. Be abejo, įdėsime skelbimą, ieškosime, pasitelksime ir universitetą. Daugybė veiksmų vyksta ne dermėje, ne stebėsenoje.
Pavyzdžiui, tai, kad kuriasi nevalstybinių mokyklų tinklas – aš jį labai palaikau, labai stengiuosi netgi momentais juos ginti, bet jis dabar kuriasi nevaldomai. Aš kviesčiau prisiimti atsakomybę ir prisidėti prie stebėsenos rodiklių, galutinio sistemos sukūrimo ir laikymosi.
Dalyje valstybių yra stebima, koks procentas atskiruose regionuose yra valstybinių ir nevalstybinių įstaigų. Sąlygos mokytojams ir kitiems darbuotojams yra nelygios, nevienodos, ten tikrai mokytojams gali sukurti geresnes sąlygas. Ten, sakykime, biurokratijos našta, atsiskaitomybė yra absoliučiai visai kita. Tai aš būčiau linkęs kalbėtis, nesislėpti, dėti tas problemas ant stalo.
Kaip jums atrodo, Gintarai?
G. Sarafinas: Kai nuvažiuoju į mokyklas, aš šnekuosi su administracija, su mokytojais, tėvais ir mokiniais. Jie man susako savo matymus, kritiką, liūdesį. Aš esu žurnalistas, tai, kadangi matau švietimo visumą, matau priežastis, šnekuosi su daugybe pašnekovų kaip žurnalistas, galiu matyti trūkumus ir juos įgarsinti.
Dabar matau, kad švietimas yra be kapitono, be vairininko. Ne tik nacionalinė švietimo agentūra, ministerija yra be vairininko, mes kaip laivas plaukiame švietime neaišku į kur. Kur yra ministras? Jau buvo pažadėta praeitą savaitę, tada šios savaitės pradžioje, tačiau mes vis dar nematome ministro. O būtent šiandien jo labiausiai reikia, nes jis gali sutelkti bendruomenę, nuraminti ją, įnešti kažkokio aiškumo. Dabar yra įsiaudrinimas švietimo bendruomenėje.
Kai nėra ministro, mes tiesiog galime stebėti. Bet kas iš to? Tu matai, kad ten yra palaida bala ir tavęs tai netenkina. Tu įgarsini trūkumus, skaičius ir vardini daugybę išeičių. Bet ar jūs manote, kad tai būna išgirsta?
O kaip jūs manote, ar girdi ir atsižvelgia į siūlymus valdžia?
G. Sarafinas: Įsivaizduokite, buvo viena reforma, vadinamoji dvidešimt vieno mokinio vyresnėse klasėse reforma. Ji galėjo paveikti 70 gimnazijų. Mintis yra tokia, kad, jeigu 11-oje ir 12-oje klasėse nėra 21 mokinio, tose gimnazijose naikinamos 11-os ir 12-os klasės, jos tampa pagrindinėmis mokyklomis.
Miesteliai tai traktuoja kaip žalą. Apie tai kalbėjo „Reitingai“, kalbėjo švietimo bendruomenė, miesteliai rinko parašus. Ir valdžia pagaliau išgirdo – atsitraukė. Dabar pasakė, ne, nenaikinsime gimnazijų, supratome, kad perlenkėme lazdą. Iš šnekėjimo gimsta sprendimai ir galiausiai atsitraukiama padarius klaidą.
Visą pokalbį išgirskite vaizdo įraše interviu pradžioje.
.jpg)
