1918 m. vasario 16 d. atsikūrusi jauna Lietuvos valstybė patyrė daug sunkumų nepriklausomybės įtvirtinimo kelyje. O 1941 m. prasidėjęs Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas mūsų valstybę, jau okupuotą sovietų, įtraukė į pražūtingą kovų sūkurį ir jau pirmosiomis dienomis pareikalavo ištikimiausių, sąmoningiausių jos piliečių aukų.
Siekė nuslėpti nusikaltimus
Vokiečių kariuomenei įžengus į Lietuvos teritoriją, sovietiniai okupantai siekė nuslėpti mūsų žemėje įvykdytus savo nusikaltimus. Todėl šimtus nekaltai Lietuvos kalėjimuose kalinamų žmonių – inteligentų, Lietuvos kariuomenės karininkų, Šaulių sąjungos narių, tautininkų, buvusių vyriausybės narių, dvasininkų, ūkininkų ir studentų – ketino pervežti į kalėjimus ar koncentracijos lagerius Sovietų Sąjungos gilumoje. Tačiau vokiečių karo mašina judėjo greičiau negu kalinių kolonos, tad laiko spaudžiami sovietai vežamus kalinius ėmė brutaliai žudyti pakeliui, kaip tai nutiko Rainių miškelyje, Pravieniškėse, Petrašiūnuose ir kitose Lietuvos vietose.
1941 m. birželio 23 d. naktį iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo 4-ojo ir 5-ojo skyrių sunkvežimiais į Minsko darbų kalėjimą buvo pervežta per 80 politinių kalinių. Tarp jų buvo profesorius Ignas Končius, pulkininkas Jonas Petruitis, pulkininkas Juozas Tumas, Lietuvos ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas, pulkininkas Balys Giedraitis, šaulys, visuomenės veikėjas Vincas Daudvardis, dailininkė Vanda Navalinskaitė-Pranckonienė, žurnalistas Petras Kupčiūnas, kalbininko Jono Jablonskio sūnus Jonas Jablonskis, ūkininkas Kazimieras Grušas, tarnautojas Vladas Tuskenis, broliai kunigai Antanas ir Pranas Petraičiai ir kiti.
Daugelis kalinių naktį iš birželio 26 d. į 27 d. buvo nužudyti Červenės miške, maždaug 60 km į pietryčius nuo Minsko. Tik 23 kaliniams, išvežtiems iš Kauno kalėjimo, pavyko išsigelbėti ir per plauką išengti enkavedistų surengtų žudynių.
Pirmojo pasaulinio karo verpetuose
Tarp tą kraupią naktį nužudytųjų buvo ir nepriklausomybės kovų dalyvis, pirmas Kėdainių karo komendantas, ilgametis Lietuvos kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas, Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos narys pulkininkas Juozas Šarauskas, kurio 120-ąsias gimimo metines minėjome sausio 20 d.
J.Šarauskas gimė 1894 m. sausio 20 d. Baisogalos valsčiuje, Kamariškių vienkiemyje. Jo tėvai, ūkininkai Antanas ir Viktorija Šarauskai, užaugino 8 sūnus ir 2 dukras.
Baigęs Baisogalos pradinę mokyklą, J.Šarauskas įstojo į Šiaulių gimnaziją, vėliau mokėsi Kijevo matininkų ir hidrotechnikos mokykloje, tačiau ją pabaigti lietuviui sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Vaikinas buvo mobilizuotas į carinę kariuomenę ir 1914 m. dalyvavo mūšiuose Vilniaus, Gardino ir Suvalkų gubernijose. 1915 m. netoli Punios buvo sužeistas, pasveikęs buvo pasiųstas į Maskvos karo mokyklą, kurią pabaigęs tapo jaunesniuoju karininku, dalyvavo mūšiuose Galicijos fronte prieš Austrijos-Vengrijos kariuomenę.
Po 1917 m. vasario revoliucijos Rusijoje J.Šarauskas paliko dalinį ir atvyko į Voronežą, kur nuo 1917 m. pavasario pirmininkavo įgulos Lietuvių karių komitetui. Vėliau dalyvavo lietuvių karių suvažiavime Peterburge, kurio metu buvo svarstomas lietuviškų dalinių steigimas ir organizuotas jų sugrįžimas į Lietuvą.
Krauju paženklintas Lietuvos kariuomenės kūrimas
Nors lietuvių karių suvažiavimas nepritarė lietuviškų dalinių steigimui, tačiau atskirose Rusijos vietovėse tokie daliniai vis vien steigėsi. J.Šarauskas Vitebske įsteigė Atskirąjį lietuvių batalioną, kuriame buvo 1 500 karių. Šiam batalionui vadovavo karininkas Antanas Juozapavičius, pirmasis žuvęs per Lietuvos nepriklausomybės kovas 1917 m. pabaigoje. J.Šarauskas kartu su kalbininku profesoriumi Jonu Jablonskiu Voroneže į lietuvių kalbą išvertė rikiuotės statuto terminus, kurie vėliau buvo panaudoti besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje.
1918 m. kovo mėn. Sovietų Rusijai pasirašius separatistinę taikos sutartį su Vokietija, bolševikai paskelbė caro kariuomenės demobilizaciją ir ėmėsi formuoti Raudonąją armiją. Bolševikų valdžia uždraudė Lietuvių karių sąjungos veiklą reikalaudama, kad lietuviškieji daliniai prisijungtų prie Raudonosios armijos. Šiems atsisakius paklusti, daliniams buvo nutrauktas maisto tiekimas, jie buvo išformuoti. Prasidėjo bolševikinės represijos, dėl kurių ypač nukentėjo jėga išformuotas karininko P.Linkevičiaus vadovaujamas Sibiro Vytauto Didžiojo 500 karių batalionas. Penkis karininkus ir tris kareivius bolševikai suėmė, kankino ir galop sukapojo kardais. Smurtą patyrė ir kiti bataliono kariai.
1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos valstybės taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Tų metų vasarą ir rudenį iš Rusijos į tėvynę sugrįžo šimtai lietuvių karių. Jie ir ėmė kurti Lietuvos kariuomenę, tokią svarbią jaunutei Lietuvos valstybei.
Prie Valstybės tarybos buvo įsteigta Apsaugos komisija (dar vadinama Karo taryba), kuri registravo iš Rusijos sugrįžusius karininkus ir karius, ieškojo galimybių kariuomenei apginkluoti ir registravo pirmus savanorius. Iš Rusijos sugrįžęs J.Šarauskas 1918 m. gruodį buvo paskirtas Kėdainių srities apsaugos viršininku, šiai sričiai buvo priskirtos Kėdainių, Ukmergės ir Kauno (be Kauno miesto) apskritys. J.Šarauskas ėmė aktyviai dirbti: platino atsišaukimus, verbavo savanorius, organizavo jų būrį ir jo aprūpinimą.
Sėkminga Kėdainių gynyba
1919 m. sausio 13 d. į Kėdainius atvyko iš Panevėžio pasitraukęs Jono Variakojo vadovaujamas Panevėžio srities 100 savanorių apsaugos būrys. Karininkai J.Variakojis ir J.Šarauskas ėmėsi ginti Kėdainių ir Kauno prieigas, nors Kėdainius puolė nepalyginti gausesnis ir geriau ginkluotas bolševikų Pskovo divizijos 2-asis šaulių pulkas su daugiau kaip 1 000 karių ir artilerija. Jau sausio 13 d. prie Kaplių kaimo įvyko pirmasis Nepriklausomybės kovų susirėmimas su bolševikais, per kurį buvo sužeistas savanoris Jurgis Kiaunė – pirmas iš Lietuvos kariuomenės karių.
J.Šarauskas ir J.Variakojis puikiai organizavus gynybą, bolševikų kariuomenė patyrė skaudžių pralaimėjimų prie Kėdainių ir Šėtos. Vasario 8 d. ties Taučiūnų kaimu susirėmime žuvo Kėdainių srities apsaugos būrio būrininkas Povilas Lukšys – pirmas karys, žuvęs kovose už Lietuvos nepriklausomybę.
Atmušus bolševikus nuo Kėdainių, 1919 m. kovo 20 d. J.Šarauskas buvo paskirtas Kėdainių karo komendantu. Šiose pareigose jis ištarnavo iki 1920 m. rudens, kai, prasidėjus kovoms su lenkais, buvo paskirtas į 12-ą pėstininkų pulką. Už nuopelnus Nepriklausomybės kovose ir Kėdainių gynybą karininkas J.Šarauskas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.
Kūrė Šaulių ir Skautų sąjungas
Pasibaigus kovoms, 1921 m. pavasarį kapitonas J.Šarauskas buvo pasiųstas į Aukštuosius karininkų kursus, o 1922 m. paskirtas Lietuvos kariuomenės štabo operacijų skyriaus viršininko padėjėju. 1923 m. sausį jis kaip štabo viršininko J.Tomkaus padėjėjas dalyvavo Klaipėdos krašto atvadavimo kovose.
1929 m. J.Šarauskas buvo paskirtas kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriaus viršininku. Šiose pareigose tarnavo iki lemtingų 1940 m.
Plk. J.Šarauskas aktyviai dalyvavo ir visuomeninėje veikloje. 1924 m. jis įstojo į Šaulių sąjungą. 1926 m. Suomijoje susipažino su tuometės Suomijos apsaugos korpuso (Suojeluskunta) veikla. Grįžęs į Lietuvą surengė pirmuosius Šaulių sąjungos karinius mokymus prie Kauno. 1928 m. buvo išrinktas į Šaulių sąjungos Centro valdybą, kurioje išbuvo iki sovietų okupacijos. Už aktyvią veiklą buvo apdovanotas Šaulių žvaigžde.
Plk. J.Šarauskas aktyviai dalyvavo ir Lietuvos skautų veikloje. 1935 m. ir iki Lietuvos okupacijos buvo Lietuvos skautų vyriausiuoju skautininku, apdovanotas Skautų svastikos ordinu.
Egzekucija Červenės miške
Prasidėjus sovietinei okupacijai plk. J.Šarauskas buvo išleistas į atsargą, bet 1941 m. balandį suimtas, kankintas ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Kilus karui birželio 23 d. kartu su kitais politiniais kaliniais jis buvo išgabentas Minsko kalėjimą, iš kurio jie pėsčiomis buvo varomi į Červenę Mogiliovo link. Červenės miške J.Šarauskas buvo nužudytas, kaip ir šimtai lietuvių, lenkų, rusų, gudų ir kitų tautybių politinių kalinių.
Manoma, kad prieš egzekucijos naktį J.Šarauskui nuo kankinimų, išsekimo, bado ir ligos pakriko psichika, apie tai plk. J.Petruitis rašė knygoje „Kaip jie mus sušaudė“. Tai patvirtino ir A.Tolis knygoje „Mirties kolona“.
Štai toks tragiškas buvo laisvės kovotojo, tikro Lietuvos sūnaus likimas. Tačiau jo žygdarbiai nenuėjo veltui: šiandien esame nepriklausomi. Tad niekada nevalia pamiršti Lietuvos laisvės kovų istorijos ir sūnų didžiavyrių, padėjusių savo galvas Lietuvos nepriklausomybės kovose. Būkime budrūs.
Stasys Ignatavičius, Gintautas Tamulaitis
Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės šauliai
