Pasak profesoriaus, šią žiemą turėtų būti paskutinis toks sunkus laikotarpis.
„Šiuo metu prognozės tokios, kad artėjantis žiemos sezonas turėtų būti paskutinis toks sunkus laikotarpis. Kai kuriems žmonėms buvo pasėta klaidinga viltis ir klaidingi lūkesčiai, tikėjimas, kad jei jie jau pasiskiepijo ar persirgo, tai jau galima nebesisaugoti. Kodėl?
Viruso plitimo savybės lemia tai, kad vis tik didelė dalis gyventojų arba turės pasiskiepyti, arba persirgs. Deja, kai kas neišgyvens. Toliau prognozės yra tokios, kad dar keletą metų šis virusas nedings, sukels tam tikrus „gaisrus“ tai vienoje, tai kitoje vietoje, juo labiau kad nebus taip, kad visų šalių, viso pasaulio populiacijos iš karto įgytų stiprų imunitetą. Taigi tokių gaisrų visada bus, tik jų bus vis mažiau, mažiau bus ir netekčių tol, kol tai taps dar vienu peršalimo sezono sukėlėju, kuris suaktyvėja šaltuoju metų laikotarpiu, bet, kaip jau matome, kuris gali cirkuliuoti kiaurus metus.
Ar galimybių pasas padarė meškos paslaugą? Kodėl situacija ypač blogėja pastarosiomis savaitėmis?
Sutapo eilė neigiamą įtaką darančių veiksnių:
Kai kuriems žmonėms buvo pasėta klaidinga viltis ir klaidingi lūkesčiai, tikėjimas, kad jei jie jau pasiskiepijo ar persirgo, tai jau galima nebesisaugoti. Pasekmė – dalis žmonių pradėjo nebesisaugoti.
Nors daug žmonių yra persirgę arba pasiskiepiję, virusui dar užtenka erdvės plisti.
Virusas mutavo taip, kad dabar užtenka daug trumpesnio laiko pabūti šalia užsikrėtusio žmogaus, užtenka prikvėpuoti daug mažiau virusų, kad įvyktų užsikrėtimas. O užsikrėtęs žmogus 10 kartų daugiau išskiria šios atmainos virusų per tą patį laiką nei Uhano atmainos atveju.
Karantinas nesprendžia problemų, o tik atitolina jas. Todėl dabar virusas plinta dar greičiau nei praeitą sezoną, nepaisant to, kad dalis žmonių jau yra įgiję imunitetą. Realybė tokia, kad gavę pakankamai didelę infekcinę viruso dozę net ir pilnai paskiepyti ir įgiję imunitetą žmonės gali toliau platinti virusą. Skirtumas tik tas, kad daug trumpiau nei imuniteto visai neturintys žmonės. Šiuo atžvilgiu kai kam galimybių pasas suvaidino meškos paslaugą: trumpuoju laikotarpiu dalies žmonių atžvilgiu buvo pasiektas teigiamas rezultatas, bet ilguoju periodu gali būti taip, kad neteisingai suprasta žinia gali duoti atvirkštinį efektą.
Danija COVID-19 jau pripažino sezonine liga – kada tai realu Lietuvoje?
Kolektyviniam imunitetui pasiekti reikalingos pasiskiepijusiųjų žmonių apimtys keitėsi atsirandant daugiau žinių. Iš pradžių buvo manoma, kad vaikai mažai dalyvauja epidemiologiniame procese ir viruso platinime. Pagal koronaviruso Uhano atmainos savybes (kaip sparčiai virusas plinta, koks yra jo Ro, kiek kiekvienas žmogus užkrečia) buvo apskaičiuota, kad jei 70 proc. suaugusiųjų įgis imunitetą, tai virusui liks mažai erdvės plisti ir gali likti tik pavieniai įvežtiniai atvejai. Kai buvo nustatyta, kad ir vaikai aktyviai dalyvauja viruso plitimo procese, tapo aišku, kad kolektyviniam imunitetui pasiekti reikia paskiepyti 70 proc. visos populiacijos. Virusui mutavus ir atsiradus delta atmaina, kuria užsikrėtęs žmogus išskiria 10 kartų daugiau viruso, o užsikrėsti kitą žmogų pakanka tik kelių sekundžių kontakto, tapo aišku, kad kolektyviniam imunitetui įgyti reikės paskieppyti 85 proc. ar net virš 90 proc. visos populiacijos. Turbūt kiekvienam aišku, kad tai yra nepasiekiamas tikslas. Bent jau artimiausius keletą metų, jei kalbėtume apie vieną šalį, jei kalbėtume apie visą pasaulį – dar ilgiau.
Ligos sezoniškumas buvo aiškus jau nuo pat pradžių, kaip ir tai, kad virusas gali cirkuliuoti ir vasaros metu, juo labiau kad skirtinguose pusrutuliuose skiriasi metų sezoniškumas. Be to, virusas gali cirkuliuoti tarp kai kurių gyvūnų. Todėl reikia tam tikro laiko, kad pakankamai didelė dalis žmonių įgytų imunitetą, sumažėtų erdvė viruso plitimui ir nusistovėtų tam tikra pusiausvyra. 50 proc. ar daugiau imunizuotos populiacijos jau yra geriau nei nieko, nes kuo daugiau bus įgijusių imunitetą žmonių, tuo greičiau viruso plitimas sulėtės, jis mažiau mutuos ir sukels vis mažiau sunkių ligos formų. Danams jau nebereikia tokių griežtų visuomeninio gyvenimo ribojimo priemonių, kad galėtų pirmiausia apsaugoti pažeidžiamiausius visuomenės narius ir kad nebūtų perkrauta sveikatos priežiūros sistema, kad nebūtų žlugdoma vaikų ateitis, jų ugdymas, nebūtų žlugdoma ekonomika, galų gale psichologinė žmonių būsena ir t.t.“ – rašo prof. Saulius Čaplinskas.
