„Omnitel Laikas” ir toliau analizuoja lietuviškos žiniasklaidos kokybės problemas. Šį kartą mes pasiteiravome „Kultūros barų” redaktoriaus Broniaus Savukyno ir Žurnalistų sąjungos pirmininko Rimgaudo Eilunavičiaus. Jiems suformulavome tokius teiginius:
„Dažnai intelektualai sako, kad mes neturime geros žiniasklaidos. Tačiau žiniasklaida yra verslas. Redaktoriai spausdina ar rodo tai, kas yra skaitoma ir žiūrima. Tuomet galima sakyti, kad turime tokią žiniasklaidą, kokios nusipelnėme. Kokie esame mes, tokia yra ir žiniasklaida, todėl neverta prieš ją burnoti”.
„Kultūros barų” redaktorius Bronys Savukynas elektroniniu paštu atsiuntė tokį komentarą:
Kalbant apie mūsų masinę žiniasklaidą reikia skirti bent tris jos rūšis - pagal komunikacijos kanalus: radiją, televiziją ir spaudą. Iš radijo stočių kaip informatyviausias minėčiau LRT pirmąją programą ir Žinių radiją; iš televizijos kanalų - LRT.
Spaudos, bent jau didžiausiųjų dienraščių („Lietuvos rytas”, „Respublika”, „Lietuvos žinios”, „Kauno diena”), toli gražu negalima laikyti normalia, t.y. bent minimaliai atitinkančia Europoje nusistojusius informatyvaus ir įdomaus laikraščio standartus. Kad tai paaiškėtų, pakanka minėtus mūsų dienraščius palyginti kad ir su lenkų „Gazeta Wyborcza, „Rzeczpospolita”, su vokiečių „Sueddeutsche Zeitung”, „Frankfurter Allgemeine Zeitung” ir t.t. Geriausias iš masinių laikraščių bene „Valstiečių laikraštis”, kuris geriausias buvo ir sovietmečiu.
Teiginys „Kokia visuomenė - tokia spauda” teisingas tik tokiu aspektu: visuomenei, neskaičiusiai geresnių dienraščių, geri ir tokie.
Mūsų spauda tokia lėkšta, diletantiška ir, sakyčiau, vulgari yra todėl, kad tokių dauguma ir mūsų žurnalistų. O tokius juos parengia saviveikliškas VU Žurnalistikos institutas. Jei keisis žurnalistų mentalitetas ir intelektas, gerės ir spauda.
Taigi, garbaus redaktoriaus nuomone, viena iš lietuviškos žiniasklaidos bėdų yra prastas žurnalistų išsilavinimas. Tad gal galima manyti, kad redaktorių dejonės apie tai, kad spausdinama tai, kas skaitoma, atspindi ne tikruosius skaitytojų norus ir lūkesčius, bet veikiau jų pačių įsivaizdavimus (beje, klaidingus) apie tai, ko tauta nori. Taigi geresnis žurnalistų parengimas tikriausiai būtų viena iš išeičių.
Žurnalistų sąjungos pirmininkas Rimgaudas Eilunavičius nebuvo toks kategoriškas:
Burnoti prieš nieką neverta. Tačiau žiniasklaida yra ne šiaip sau verslas, bet specifinis verslas-visuomenės informavimas. Senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse visuomenė pati atmeta neatsakingą spaudą, t.y. nereaguoja arba mažai reaguoja į bulvarinės spaudos išpuolius, ir labai rimtai priima analitinės (rimtos) spaudos kritiką ar pastebėjimus. Yra griežta takoskyra tarp geltonosios ir rimtos spaudos.
Toliau Lietuvai žengiant demokratijos keliu, tobulėjant pilietinei visuomenei, tikiu, kad ir pas mus rasis ši labai svarbi takoskyra.
Iš tiesų visur pasaulyje egzistuoja geltonoji spauda. Jos tiražai yra didesni nei rimtosios, tačiau pastarosios prestižas yra daug didesnis. Lietuvoje einama lengviausiu keliu - laikraščio įtakingumas matuojamas jo auditorija. Gal todėl ir yra lengviausias kelias išsikovoti sau vietą po saule - net iš nebūtų dalykų išpūsti skandalą. Tačiau galima klausti - ar ilgai tai tęsis. Šiaip ar taip, skirtis tarp analitinės ir geltonosios spaudos, nori nenori, turės atsirasti. O tuomet laimės tas, kuris jau šiuo metu pretenduoja į šią nišą.
