i desimtuka

Beje, net NATO 5 str. idėja numato, kad reikia pačiam norėti gintis, kad gintų kiti. Tada ir vėlesnės politinės paguodos, net jei nepavyko, yra rimtesnės. Taip - po karo Suomijos politinis elitas buvo Rusijai palankus, o Rusija palanki jam. Kagebistas buvo prezidentas. Tačiau yra vienas esminis skirtumas - Maskvoje žinojo kiek kainuos mėginimas įgyvendinti "galutinį sprendimą" ir kuo tai gresia. Beje, net ir Švedijos neutralumas galiausiai grindžiamas paprastu įsitikinimu, kad tas pats NATO niekada netoleruotų Sovietų invazijos, nepaisant neutraliteto, o ir kaina yra gan aiškiai deklaruota labai didelė. Savo tekstu, po kuriuo diskutuojame, norėjau tik darkart paprovokuoti diskusiją apie pasipriešinimo FAKTO reikšmę. Čia dera prisiminti, kad lenkai irgi priešinosi nesėkmingai.

OK. Bet ar tikrai visi skirtumai ankstesnėje užsienio politikoje buvo taip jau fatališkai nulemti objektyvių išorės aplinkybių? Man asmeniškai toks teiginys atrodo abejotinas. Ypač negaliu objektyviomis aplinkybėmis laikyti tautininko Vinco (žinote, ką turiu omenyje) ir Sofijos (irgi girdėjote) polinkį nešiotis piniginius ženklus iš ambasados, kuri nebuvo Argentinos :)

Beje, aš čia niekur iš viso apie Birželio sukilimą nekalbėjau. Jūs mane, matyt, painiojate su kažkokiais kitais komentatoriais. Prašau dar kartą - būkit atidesnis.

Gerai, Tomai, tikrai nesiputokime. Nuimu "gazą" ir atsiprašau, jei įžeidžiau. Juolab kad jūs pagaliau ir pats vienareikšmiškai atsakėte į mano daugel sykių bergždžiai užduotą klausimą, pripažindamas: "Kad Lietuva apsigynusi nebūtų - nei kiek neabejoju".

Tik tuomet ir jūsų lyginimai su Suomija pašiepiant Lietuvą yra ne itin korektiški. Negalėjo Lietuva - tai negalėjo. Irgi elgėsi pagal situaciją, kaip ir tie patys suomiai. O apeliavimas į ankstesnes istorinius veiksmus čia irgi nėra korektiškas, nes, viena vertus, juos didžiąja dalimi lėmė lygiai tos pačios objektyvios aplinkybės, kurios pas suomius ir lietuvius irgi daugeliu atžvilgių buvo skirtingos. Pakaks paminėti, kad suomiams lyg sunki girnapusė ant kaklo nekabėjo Vilniaus klausimas. O net ir jam stebuklingu būdu išsisprendus (kas ojektyviai tuomet vargiai buvo įmanoma), kaip tai būtų įtakoję, pvz., nacių politiką Rytuose ir žydų klausimą? Taip kad, kartoju, nereikia visko taip supaparastintai vertinti. Nes taip - tik vėl neįsižeiskite! - istorija profanuojama ir paverčiama kažkokiais komiksais.

Labai geras pastebėjimas dėl aplinkybių. Aš, gerbiamasis, nesakau, kad jos buvo vienodos, kaip nevienoda buvo ir šalių užsienio politika nuo pat 1918 metų. Lietuva ir dėl Lenkijos šovinistų, ir dėl savo pačios siaurakaktystės buvo rakštimi Hymanso projekte bei iki debilumo naiviai tikėjo savo neutraliteto bei draugystės su bolševikine Rusija nauda. Ne tiek daug skiriasi mūsų pozicijos, tačiau jūs kažkodėl putodamas šokate į akis ir kaltinate oponentą istorinių žinių bei logikos stoka tose srityse, kur skiriasi tik vertinimai. Labai panašu į vienintelę mokslinio-komunizmo tiesą. Aš jums kartoju ir siūlau įsikalti į makaulę: Stalinas, vos pradėjęs karą, kėlė tikslą inkorporuoti Suomiją, kaip ir kitas Baltijos šalis. Jei būtų galėjęs tai padaryti pakankamai greitai - būtų padaręs. Stengėsi labai, bet nesugebėjo, tad jokios sėkmės čia nėra. Kad Lietuva apsigynusi nebūtų - nei kiek neabejoju. Kur kas linksmiau yra tai, kad Smetona užsienyje net nesugebėjo paskelbti vyriausybės tremtyje. Tokie geri pono politikos rezultatai, kad JAV net primygtinai jam išaiškino neleisianti to daryti, jei nori ten gyventi. Nesuprantu, kur čia galima įžvelgti Lietuvos prieškarinėje politikoje bent nuoseklų pragmatizmą, o Birželio sukilime didesnę sėkmę, nei suomių pasipriešinime? Sakote, negalima lyginti situacijų? Tai niekas ir nelygina vienas prie vieno. Tiesiog suomių jubiliejai linksmesni ir tiek. Negi ir tai norite nuginčyti?

Ir kur aš tyčiojuosi iš sukilėlių? Nebent jūsų fantazijose. Tiesiog konstatuoju liūdną faktą, kad savo tikslų sukilimas nepasiekė. Tuo pačiu buvo pasyviai ir beviltiškai stebimi Impulevičiaus žygiai. Štai ir visa nuoga tiesa.

Šit dar vienas prorusiškos propogandos ruporas, klastojantis istoriją ir painiojantis bfaktus; iš tikro rusų mokslininkai kalbasi su ateiviais.

mapai.nkk.lt/invite.php?invite=2

Pone Tomuk, niekaip nesuprantu, kas jūs toks - "tylusis rezistentas" kaip AMB ar normalus Lietuvos patriotas, neslepiantis tamsiųjų, gėdingų Lietuvos istorijos puslapių, bet ir neleidžiantis Kremliaus liokajams tyčiotis iš garbingų, šlovingų mūsų praeities žygių? Mes visi žavimės puikia, efektinga Suomijos karine, o ypač psichologine ir geopolitine pergale prieš ruskius. Ir pavydime suomiams, kurie mūsų dvasinio, politinio, diplomatinio silpnumo laikais (1939-j940 metais) sugebėjo sumalti į miltus milijoną rusų okupantų, o patys neteko tik 25 tūkst. karių ir kelių pėdų žemės. Bet jūs, Tomuk, visiškai nesuprantamai, kaip koks liaudies frontininkas Padleckiukas, tyčiojatės iš 1941 m. Lietuvių aktyvistų fronto(LAF)sukilėlių. Jie buvo ne mažiau narsūs ir išradingi negu suomių slidininkai ir "gegutės" (snaiperiai). 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus sukilimui, Lietuvoje buvo apie 150 tūkst. sovietų kareivių. Vienų vieni, niekieno nepadedami lietuvių sukilėliai nukovė apie 5000 (3,3 proc.) raudonarmiečių, sovietų karininkų ir politinių vadovų. Sukilėliams dėl Kauno teko grumtis du kartus, nes, išstumti iš miesto, rusai bandė jį susigrąžinti. Bet tada prabilo LAF nariai, tarnavę 29-uoju raudonosios armijos teritoriniu šaulių korpusu paverstoje buvusioje Lietuvos kariuomenėje: iššaudė sovietų karinius politinius vadovus, komisarus ir išsisklaidė. Sovietams teko skubiai kamšyti fronto linijos spragą, pro kurią ėmė veržtis vokiečių tankai, ir mesti iš galvos ketinimus pulti Kauną. Vien „laikinojoje sostinėje“ 1941 m. birželio 22-26 dienomis į sukilėlių nelaisvę pateko daugiau nei 100 sovietų kareivių, taip pat ir karininkų. Tarp sukilėlių trofėjų buvo ir trys raudonosios armijos tankai. Net 1941 m. liepos viduryje Laisvės alėjoje dar riogsojo keli sukilėlių pamušti rusiški T-26 tankai. Beūsių sukilėlių, vedančių Kauno gatvėmis nuginkluotus, nujuostais diržais nenugalimosios raudonosios armijos kareivius, vaizdai Stalinui buvo baisesnis pažeminimas, negu įsivaizduojamas pralaimėjimas Romos popiežiui, kuris neturi nė vienos pėstininkų divizijos.