Šių metų Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas, skirtingai nei ankstesni, yra aiškiausiai politiškai motyvuotas, savotiškas šalies vadovės ilgos pažiūrų transformacijos finalas.
Matyt, jos apsisprendimas, kokių pažiūrų laikytis, yra noro kuo toliau pabėgti nuo savos praeities išraiška: gal tam turėjo įtakos neseniai viešumoje pasirodę bandymai ją demaskuoti? Buvusi Tarybų Sąjungos Komunistų partijos narė, viena iš aukštosios partinės mokyklos vadovių, socialistinės politekonomijos dėstytoja po visokių keistų „rot frontų“ pagaliau įgarsino savo pasirinkimą – yra tvirta dešinioji politikė... su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis bei, pavyzdžiui, retorika apie neįkainojamą „Sąjūdžio“ reikšmę iškovojant laisvę.
„Dar visai neseniai, tik prieš dvidešimt penkerius metus, iš pogrindžio išlaisvinome Vytį, Gedimino Stulpus, Trispalvę ir Tautinę Giesmę, o lietuvių kalbą įteisinome kaip valstybinę. Atgavome savo valstybės simbolius ir, kaip sakoma, per vieną naktį iš liaudies tapome tauta. Lietuvos Sąjūdžio išbudintas tautos apsisprendimas patiems kurti savo valstybę ir daugiau niekada neleisti Lietuvoje tvarkytis svetimiems šiandien mums leidžia džiaugtis laisve ir tuo, ką sugebėjo pasiekti mūsų dar labai jauna valstybė“, – ko verti šie pirmieji metinio pranešimo sakiniai? Dešimtmečius emigracijoje tėvynės ilgesio kamuotas prezidentas Valdas Adamkus nevartodavo tokių beveik davatkiškų išsireiškimų.
Ir jei V.Adamkus kartą bandė, nors ir nevykusiai, kurti kažkokią „naująją politiką“, t. y. sparčiai besikeičiančioje Lietuvoje pritaikyti kažką nauja, D.Grybauskaitė nepagailėjo gražių žodžių konservatorių sukurtam rojui žemėje: Lietuvoje viskas tik gerėja – sunkmetis įveiktas, emigrantai grįžta, visose srityse užaugo talentingų ir pilietiškų kūrėjų karta, Lietuvos vardas nuolat skamba tarp geriausiųjų ekonomikos, sporto, inovacijų, investicijų ir kitose srityse... O štai naujoji Vyriausybė, anot jos, net nepradėjo dirbti.
Metinis pranešimas – tik apvainikavimas viso to, kas vyko pastaruoju metu, kai Valstybės saugumo departamento ataskaitoje Seimui Rusija pirmą kartą oficialiai įvardyta kaip priešiška valstybė, kai šalies energetinė nepriklausomybė yra svarbiau už galutinę energijos kainą vartotojui, kai pabrėžiama tautiškumo reikšmė, o paprastų žmonių gerovės klausimas visai apeinamas. Nes tikriems dešiniesiems dešiniosios vertybės (taip, kaip jas jie supranta) – aukščiau visko.
Dar vienas svarbus dešiniųjų politinės retorikos motyvas – „visi aplinkui priešai“. To irgi buvo gausu Prezidentės metiniame pranešime. Pasak D.Grybauskaitės, nors geopolitiniai procesai smarkiai keičia pasaulį, bandymai mus sumenkinti, sustabdyti, suklaidinti, papirkti, padaryti priklausomus, nuspręsti už mus nesibaigs. Kovoti turime nuolat, turime būti stiprūs viduje, kad galėtume atsilaikyti prieš išorės grėsmes, kurios vis modernėja. Kol mes nesutardami ir neapsispręsdami blaškomės, už mus sprendžia slapti „Rosatom“ vizitai, paslaptingi „Gazprom“ memorandumai ir pseudožaliųjų kuriami filmukai apie skalūninių dujų gavybos žalą. Greitai daugėja Lietuvą menkinančių ir tautos mąstymą keičiančių projektų, į mūsų valstybės gyvenimą tyliai kelią skinasi svetimos mokymo programos, kurstoma tautinė nesantaika, gaivinama nostalgija sovietmečiui. Ir dar daug kitų grėsmių.
Kaltinti dėl to reikėtų ne vien artėjančius Prezidento rinkimus. Praėjusiuose rinkimuose D.Grybauskaitė turėjo visišką dešiniųjų politinių jėgų palaikymą. Tiesa, tada dar kalbėjo ir tai, kad jai kažkas patinka ir socialdemokratų programoje. Vėliau ji besąlygiškai rėmė viską „karpančią“ Andriaus Kubiliaus Vyriausybę, parėmė konservatorius rinkimų kampanijoje, trukdė formuotis socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus Vyriausybei, spaudė prokuratūrą greičiau baigti Darbo partijos bylą. Dabar savo metiniu pranešimu ji tiesiogine to žodžio prasme palepino „megztąsias beretes“ – visus tuos, kam brangi konservatorių retorika. Belieka, kad pradėtų kasdien vaikščioti į bažnyčią.
Kai kam sąžinė – tai tokia dvasinė liga, kuri anksčiau ar vėliau paima viršų. Prezidentė – ne pirmoji. Priešingai, dėl palyginti jauno amžiaus ji tikriausiai bus paskutinė šalies didžiosios politikos atstovė, apvertusi savas pažiūras 180 laipsnių kampu. Ir ne tik apvertusi, bet dar ir persistengusi. Toks buvo ilgametis Lietuvos komunistų partijos (LKP) ideologas Lionginas Šepetys, toks buvo LKP pirmasis sekretorius, aukščiausias pareigas Tarybų Lietuvoje (LTSR) ėjęs Algirdas Brazauskas. Toks buvo ir LTSR generalinis prokuroras Liudvikas Sabutis, kuris 1988 m. lapkričio 24 d. išleido atvirai prieš Lietuvos persitvarkymo sąjūdį nukreiptą garsią instrukciją „Dėl priemonių teisėtumui ir viešajai tvarkai respublikoje stiprinti“, o vėliau įstojo į konservatorių gretas.
„Suk į dešinę!“ – ragino dviračiais po Lietuvą važinėjęs konservatorių lyderis Andrius Kubilius. Prezidentė pasuko, pranešime pasakiusi: „Kiekvieno mūsų pasirinkimai gali būti lemtingi.“ Tai, kas įvyko, t. y. galutinis Prezidentės atsivertimas, ženklina ištisos epochos pabaigą. Nuo šiol visiems komentatoriams, politologams bus lengviau, nes nereikės daug galvoti, ką vienu ar kitu klausimu norėjo pasakyti ir ko kartais išraiškingai nepasako Prezidentė. Aiškūs šalies vadovės prioritetai, aiškūs valstybės priešai ir siekiai, visi žinome, su kuo turime kovoti ir ko siekti.
Todėl Prezidentę reikėtų pasveikinti, gal net padrąsinti. Štai ji visu gražumu: aukštų vertybių besilaikanti politikė, nesitaikstanti su korupcija, Europos pilietė, kovotoja už Lietuvos energetinę ir bet kokią kitą nepriklausomybę, už lietuvių kalbos teises bei už šviesesnį rytojų. Amen.
