Apie tai, koks iš tiesų turėtų būti lyderis, laidoje pasakojo pulkininkas Linas Idzelis.
Ar Lietuva yra lyderių šalis?
Pakalbėkime apie mūsų šalį, esame lyderių šalis ar vis dar labiau mėgstame verkti į kumštį? Kainos kyla, valdžia ne tokia, oras ne toks, mus skriaudžia ir galiausiai kaimyno žolė žalesnė.
L. Idzelis: Kaimyno žolė žalesnė ir braškė skanesnės būdavo vaikystėje, kiek atsimenu. Priklauso nuo to, kokiame burbule esi, kokią informaciją gauni nuo ryto iki vakaro. Jeigu esi apnuodytuose burbuluose, tai, turbūt, vaikščiosi ir pyksi ant visko.
Yra burbulų, kuriuose mato pasiekimus. Yra įmonės, kurios turi daug pelno ir žmonės daug uždirba. Kaip tik buvau prie Plungės kavinėje „Karčema“. Tai buvo labai daug žmonių ir visi šneka žemaitiškai. Matau, kaip žmonės statosi namus prie Plungės, Rietavo, Telšių. Nauji, gražūs, modernūs, šiuolaikiški namai. Matau automobilių parką.
Jeigu kažkas sako, kad Lietuvoje blogai gyventi, tai kalbos nuo realybės, deja, skiriasi. Mačiau tokių automobilių, kokius aš matau tik Ukrainoje, kur labai pasiturintys žmonės sugeba juos įpirkti. Vilniuje paprastai su tokiais net niekas nevažinėja, nes gal žmonės santūresni.
Vėliau važiavau į autostradą atgal namo ir mačiau tokių gerų, brangių automobilių, kurie mane lenkė. Tai rodo, kad Lietuvoje taip gerai gyventi, kaip dabar tikrai niekada nebuvo. Yra žmonių grupė, kuriems yra nenusisekę. Tikrai negali visiems gyvenime sektis. Tas žmonių burbulas, žinoma, reiškia nepasitenkinimą. Žmonės judėjo, o pasaulis nespėjo.
Kokių žmonių įtakai mes pasiduodame?
Tokių žmonių mes klausome labiausiai, jie rėkia garsiausiai ir mes kažkodėl pasiduodame rėkimo įtakai. Kodėl?
L. Idzelis: Aš nematau, kad ten tas pasaulis yra. Čia yra kitas pasaulis, tas „biednasis“. Tie, kurie dažniausiai rėkia, būna tokių atvejų, ateina su geriausiais kailiniais ir pasiima savo maisto davinį arba pašalpą. Tokių atvejų buvo ne vienas ir ne 10.
Matome ir ukrainiečiai lygiai taip pat, kurie važinėja su brangiu automobiliu, ateina pasiimti kažkokio davinio. Ne visada yra taip, kaip šneka, kartais yra visiškai priešingai. Taip pat vystėsi technologijos, kai kurie žmonės, ypatingai garbaus amžiaus, gyvenantys regionuose, nespėjo į traukinį ir liko, jeigu ne paskutiniame vagone, tai išvis stotyje.
Jie savo „likimu stotyje“ nuodija aplinkinius, savo šeimą, vaikus, anūkus. Ką mes iš to gauname? Nebandyk, nepavyks, nesąmonė, nusišneki.
L. Idzelis: Taip, tai gaunasi kartais net iš nežinojimo. Jeigu jie kažko nėra matę, reikia galbūt pravežti juos autobusais iš regionų. Yra tokių žmonių, kurie viską neigia, sako, kad mes tikrai esame agresyvi šalis. Tokius žmones sodinti į autobusus, savivaldybėms juos nuomoti. Turbūt, nebus labai dideli pinigai vežti ir parodyti.
Jeigu nuveši į Akropolį, tai vaizdelis labai prastas. Padaugėjusios rusų kalbos, šliurių kultūros su baltomis kojinėmis, apsirengę treningais, 1989-1990 metų apraiškų yra. Yra dviejų tipų atvykusieji, vieni dirba aukštos pridėtinės vertės darbus, kiti yra vairuotojai, tolimųjų reisų, „Bolt“ vairuotojai.
Ypatingai matosi kokie kirgizai, tadžikai, jų vis tiek yra daugiau. Sakyčiau, tai kitokios kultūros žmonės. Jiems, galbūt, Maskva labai tikdavo. Aš atsimenu, kai dar kokiais 1989-1990 metais važiuodavome į Maskvą, Minską, kai dar viskas buvo tvarkoje, dar nebuvome susipykę taip, kaip dabar, tai tokių žmonių daug matydavome ir jie yra nepasikeitę.
Jie įšoko į šaldytuvą ir jame tebėra, niekur nepasistūmėję. Jeigu tu iššoki iš žiguliuko ir šoki į „Toyota Prius“, vidus vis tiek yra tas pats. Tualetus, namą susiremontavome, plyteles įsidėjome, sienas persidažėme, o žmonės tie patys. Jeigu jų dar daugės, tai ir problemų daugės. Mes galime pasižiūrėti ir aplinkines šalis, kurios jau buvo susidūrę su tuo.
Aš labiausiai bijau postsovietinės erdvės, kad neateitų rusų „specnazas“, kaip atėjo į Ukrainą. Nepamirškime, kad daug šalių, kurios buvo postsovietinės, kariauja už pinigus Rusijos kariuomenėje. Baisu, kad mes jų neatpažinsime.
Man, pavyzdžiui, Indas, kuris čia mokosi ar važinėja su „Bolt“, yra žymiai draugiškesnis žmogus, negu rusiškai kalbantis baltarusis arba iš Luhansko, Donecko atvykęs ukrainietis. Jis gyveno iki 2022 metų ir jam viskas buvo gerai, o tada pradėjo šaudyti per Rusijos teritoriją, kažkokiu būdu atvyko į Lietuvą. Tai yra elementarūs saugumo dalykai, kurie sukuria pridėtinę vertę.
Virš 30 metų Lietuvos kariuomenėje
Ko išmokote per 30 metų Lietuvos kariuomenėje ir ką supratote?
L. Idzelis: Jau daugiau, nei 30 metų, praktiškai šokau į 34 metus. Laikas bėga labai greitai. Kaip rašiau savo knygoje, yra trys „V“: Yra valdiškas sektorius, visuomeninis ir verslas. Jie yra labai skirtingi, nes kai kur yra daug procesų. Jeigu paskaitysite Franzo Kafkos knygą „Procesas“, ten parašyta, kad reikia eiti ir kreiptis kažkur.
Tai žmonės kaip Nikolajaus Gogolio mirusios sielos. Kiti dalyvauja kokiame nors pasitarime ir matai, kad jis jau save kaip ir į grabą paguldęs ir žvakę laiko. Tik procese pradedi eiti į detales kažkur giliau, nieko nebėra. Pavyzdžiui, man labai smagu yra dirbti su vidaus reikalų sistemos institucijomis, nes jie turi realų priešą. Tai yra nusikalstamumas, kurį reikia žaboti.
Yra įvairūs metodai, reikia įvairiausių techninių priemonių. Žmonės keičiasi labai greitai, kiti keičiasi labai lėtai. Aš matau, kad mes ne tą tinklelį esame pasirinkę. Lyderiu tu, galbūt, tampi po kokių 20 metų, minimaliai – po 10. Tai yra 10-20 tūkst. valandų.
Pradžioje tu esi sekėjas. Jeigu, pavyzdžiui, baigi karo akademiją, tu gauni leitenanto laipsnį. Leitenantas nėra kažkoks lyderio laipsnis, tai yra mokomasis laipsnis, tu mokaisi iš savo seržantų, kaip vadovauti padaliniui. Kai, galbūt, tapsi kapitonu po kokių septynerių metų, jau galėsi turėti šiokių tokių minčių ir būti vadu.
Lyderiu tapsi, kai būsi pulkininku leitenantu, pulkininku, kai turėsi didelį bagažą. Tau turi nesisekti, turi perdegti, tave likimas kai kuriais atvejais turi šiek tiek nuspirti. Atsimenu, važiuoji programos derinti paruoštos pagal danų metodiką, atvažiuoja, sovietinis pulkininkas, tu jam aiškini ir jis sako: „Ne, čia viskas neteisinga.“
Kitą kartą neina susišnekėti. Vėliau nuvažiuoji kitur ir matai, kad viskas veikia. Aš sakyčiau, mes labai nuėjome humanitariniu tinklelių, o reikia daug techninių žinių. Mūsų tarnyboje reikia daug techninių žinių ir šitų žinių stipriai stinga.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
Įlipi į miesto transportą - vien rusų klb., eini gatve - vien rusų klb., gatvės darbininkai - rusų klb., parduotuvėse, kirpyklose, kavinėse (Čia apie Vilnių!) visur kalba rusiškai... Bet ar paprasta liaudis tuo kalta?!!!
