Apie tai laidoje diskutavo banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas dr. Žygimantas Mauricas ir darbo rinkos ekspertė Rita Karavaitienė.
Ar Lietuvos užimtumo politika neskatina žmonių dirbti?
Ar jūs sutinkate, kad Lietuvos užimtumo politika šiandien neskatina žmonių, nespaudžia jų greičiau ieškoti darbo?
R. Karavaitienė: Tikrai matosi ir viešojoje erdvėje, kaip žmonės diskutuoja apie išėjimą iš darbo ir tai planuoja lyg atostogas. Tas devynių mėnesių laikotarpis, kuomet mokama nedarbo išmoka, neretam yra kaip galimybė pailsėti, pagalvoti, ką aš noriu veikti, kuo toliau užsiimti. Tas laikotarpis, kai PSD sumokama, vėlgi yra toks momentas, kai žmonės gan atvirai kalba: „Pirmiausia stosiu į Užimtumo tarnybą, kad nereikėtų PSD mokėti.“
Kaip 9 mėnesiai paveikia žmogų?
Kaip devyni mėnesiai veikia žmogų, jo psichiką, socializaciją? Vis tiek sakoma, kad žmogus prie visko pripranta. Jeigu pripranta prie darbo, greičiausiai pripranta ir prie jo neturėjimo. Tada po devynių mėnesių vėl nėra lengva pradėti jo ieškoti.
R. Karavaitienė: Tikrai, devyni mėnesiai yra ilgas laikotarpis. Jeigu aktyviai ieškoma darbo, gal ir persikvalifikuojama ar įgyjama naujų, reikalingų įgūdžių, maždaug trys mėnesiai būtų optimalus laikotarpis, per kurį susirandi darbą. Visokių atrankų būna, jos užtrunka ilgiau ir panašiai.
Devyni mėnesiai – jau kažkas ne taip: arba neieškoma, arba ne taip intensyviai ieškoma, arba ne to ieškoma. Kokie lūkesčiai keliami darbui, kiek rinka reaguoja į tokį žmogų, kuris užtrunka su darbo paieška, ir apskritai kokia yra motyvacija?
Devyni mėnesiai tikrai yra ilgas laikotarpis. Yra tokių atvejų, kai sudėtinga. Žmogus, intensyviai, aktyviai ieškodamas, užtrunka tiek, bet jeigu imtume vidurkį, tai yra gerokai per ilgas laikotarpis.
Ar reikia sumažinti išmokos mokėjimo laiką?
Profsąjungoms atrodo, kad čia viskas tvarkoje, verslui – kad su mūsų užimtumo politika viskas netvarkoje. O kaip jums atrodo? Jeigu šiandien sutrumpintume išmokos mokėjimo laiką, sumažintume išmokos dydį, gal tikrai turėtume ne 145 tūkst., o 45 tūkst. bedarbių?
Ž. Mauricas: Tai nėra tiktai nedarbo draudimo išmokų klausimas. Tai yra gerokai platesnė tema, susijusi su eile kitų paramų. Jos yra taip išskaidytos ir kartais net tarsi rūke paslėptos, kad žmogus papuola į vadinamuosius nedarbo spąstus.
Tai yra, grįžęs į oficialią darbo rinką, jeigu gauna skaidrias pajamas, jis dažnu atveju praranda nemažai įvairių paramų. Jeigu dar turi kažkokių įsipareigojimų, su alimentais buvo labai didelė tema, gal antstoliai prisistato ar panašiai, pamatęs visą šitą krūvą žmogus tiesiog racionaliai paskaičiuoja ir suvokia, kad jam oficialiai dirbti neapsimoka.
Čia yra didžiausias iššūkis ir reikėtų sistemą kiek įmanoma labiau daryti tokią, kad tuos žmones išlaisvintų iš tų spąstų. Ne veltui jie ir vadinami spąstais. Dabar matėme dar vieną pavyzdį, kai žmogus, turintis tam tikrą neįgalumą, irgi susiduria su iššūkiais susirasdamas darbą.
Ten šiek tiek kitas aspektas, kitas kampas, bet vėlgi tai yra tam tikros biurokratinės, sisteminės kliūtys, kurios tiesiog pagauna tuos žmones tuose spąstuose. Tai dažnu atveju, ką noriu akcentuoti, yra racionalus žmonių sprendimas, tiesiog pasiskaičiavus. Trumpalaikis, aišku, nes ilgainiui jis daro labai didelę žalą pačiam žmogui.
Jeigu jis įsilietų į darbo rinką ilgam, tikrai jam būtų geriau. Trumpalaikis sprendimas būna toks: „O ką man čia dirbti? Neapsimoka, nes, žiūrėk, prarandu tiek, gaunu tiek, dar kelionės išlaidos prisidės.“ Praktiškai jis tada lieka tame užburtame rate ir taip ir neįsilieja į darbo rinką.
Ateina žmonės su dideliais lūkesčiais, prisiklausę, kiek uždirba kaimynas, kiek uždirba kažkoks giminaitis ar kiek per televizorių kažkas sakė uždirbantis, o tau – kaip į sieną, kažkaip nesiseka. Ar čia yra problema? Kaip jums atrodo?
R. Karavaitienė: Iš tikrųjų, pasižiūrėjus į statistiką, kiek yra uždirbančių tūkstantį ir šiek tiek daugiau, tai tikrai nemaža dalis tokių darbuotojų. Rinkoje yra tokia neatitiktis – didelis skirtumas tarp to, ko reikia rinkai, ir to, kokie specialistai ateina. Kuo toliau, tuo labiau reikalavimai kandidatams aukštėja.
Kokių labiausiai pasikeitusių įgūdžių dabar reikalaujama?
R. Karavaitienė: Vienas iš pirmųjų, dabar dažniausiai minimų, yra dirbtinis intelektas, skaitmeniniai įgūdžiai. Ar esi šias sistemas pilnai įvaldęs? Jau ne šiaip ar moki įsijungti „ChatGPT“, bet kiek gebi su juo dirbti, ar turi susikūręs savo asistentus ir panašiai.
Skaitmeniniai įgūdžiai – čia prasideda problema. Darbo pasiūlymų yra, dirbti nėra kam. Dirbti nėra kam, nes neretai žmonėms trūksta tų įgūdžių arba persikvalifikavimo galimybių. Dabartinė karjera jau nebėra tokia ištisinė: pradėjau dirbti vieną darbą ir taip jį dirbu. Iš esmės dabartinė karta, kuri ateina, nebebus linijinės karjeros karta.
Dar į ką reikia atkreipti dėmesį – tai vyresniųjų auditorija. Jai neretai ir yra didžioji problema, kad tų įgūdžių, kurių reikalaujama, nėra galimybių įgyti ar persikvalifikuoti. Švietimas nėra pritaikytas prie greitai besikeičiančių pokyčių ir nėra tokių lengvai prieinamų galimybių ar, sakykime, Vyriausybės programų, kurios skatintų, remtų tokį švietimą.
Bet geras specialistas reiškia, kad aš nuolat tobulėju ir nuolat mokausi. Nebūtinai už mokymus apmoka darbdavys, bet aš turiu vidinės motyvacijos ir noro nuolat tobulėti ir mokytis.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
