Pinigų socialiai remtinose šeimose augantiems moksleiviams bus, bet ne dabar. Valstybės paskolos studentus pasieks, bet tik po mėnesio kito. Dažais kvepės ir jų bendrabučiai – nepraeis nė pusmetis.
Ar tai pamokos jaunajai kartai, kad negražu geidžiamo dalyko reikalauti tuoj pat – mandagu palūkėti? Jei kalbėtume apie etiketą, politikai būtų visiškai teisūs. Bet kalbame ne apie poeziją, o apie pačią pilkiausią prozą – pragyvenimą, prasimaitinimą, išsimokėjimą.
Minėtieji pažadai iš švietimą vairuojančių vyrų burnų nuskambėjo į šios savaitės pabaigą, kai jau plėšiame paskutinius vasaros kalendoriaus lapelius ir laikas, skirtas pasiruošti rugsėjui, buvo beišsenkąs. Ne kalendorius iškrėtė politikams pokštą – mėnesiai kasmet slenka ta pačia tvarka. Tai jie mokiniams, studentams, jų tėvams pateikė pačią pikčiausią pokštą, tik dabar susizgribę, kad būtų neblogai sudaryti sąlygas jaunimui atlikti jų pareigą – mokytis.
Bet ir visuomenė ne pėsčia. Artėjant rugsėjui ir ji iškrėtė pokštą – iš visos Vyriausybės mažiausiai pasitikima švietimo ir mokslo ministru, neskaitant neigiamais reitingais jau nepralenkiamo premjero. Ne veltui – švietimo reforma buvo vykdoma pasitelkus neregėto masto demagogiją ir atvirą melą.
Jūratė KILIULIENĖ
