Manoma, kad maždaug prieš 1 mln. metų.žmogus išmoko įžiebti ugnį. Antropologai dažnai nurodo šį įvykį kaip tą, kuris iš tiesų leido mums tapti žmonėmis, suteikiant mums galimybes ruošti maistą, šildytis ir kurti įrankius. Tačiau ugnis taip pat pažymėjo dar vieną svarbų išradimą, žmogaus sukeltos taršos išradimą, rašoma bbc.
Nors gamta natūraliu būdu taip pat išskiria kenksmingą taršą, kuomet po gaisrų į dangų pakyla dūmai ir pelenai, arba kuomet po ugnikalnių išsiveržimų į atmosferą patenka kenksmingos dujos. Visgi žmonės yra atsakingi už šiandieninės taršos liūto dalį.
Tačiau Žemė tokia didelė, gal joje dar liko neužterštų vietų?
Dangus ir žemė
Oro tarša gali būti įvairių formų.
Didžiąją smogo dalį sudaro kietosios dalelės. Smogas kyla dėl automobilių, gamyklų ir kitų pastatų išmetamų dujų. Apskaičiuota, kad lauko oro tarša nusineša apie 1 mln. gyvybių per metus.
Kai anglies monoksidas, azoto dioksidas ir kiti pirminiai teršalai (tie, kurie patenka tiesiai į atmosferą) pakliūna į atmosferą, jie, per chemines reakcijas dažnai virsta tuo, ką mokslininkai vadina antriniais teršalais.
Kai kurie iš šių teršalų gali Žemėje užsilikti mėnesius. Kiti, tokie kaip metanas, į atmosferą taip greitai nepatenka, todėl gali cirkuliuoti pasaulyje daugelį metų, kol galiausiai jie bus suskaidyti arba pateks į žemę per sniegą ar lietų.
Pasak Heleno ApSimono, Londono Imperial College oro taršos studijų profesoriaus, tai reiškia, kad žmonės nebegalės pabėgti nuo oro taršos, būdami toliau nuo jos šaltinių.
Į orą išmetama tarša didelius atstumus nukeliauja vėju ir atmosferos srovėmis.
Vienas dalykas, kurį pastebi mokslininkai yra tai, kad labai dažnai tarša kyla vienoje vietoje, bet baigiasi kažkur labai toli.
Taigi, remdamiesi tuo, ką mes žinome apie atmosferos sroves ir taršos pasiskirstymą, galime sakyti, kad nėra jokių vietų planetoje, kuriose garantuotai nėra taršos, nei viena vieta nėra visiškai apsaugota nuo oro taršos.
Tačiau visgi yra vietų, kuriose oras yra švaresnis. Apskritai Pietų pusrutulio oras yra švaresnis, nei Šiaurės pusrutulio, bet tik dėl to, kad ten gyvena mažiau žmonių.
Nors tarša juda po visą pasaulį, bet dėl susidarančių barjerinių vėjo formų, yra mažiau maišymosi tarp pusrutulių.Todėl Pietų ašigalyje, greičiausiai, yra švariausias oras Žemėje.
Vanduo
Deja, oro tarša daro poveikį ir vandeniui, todėl nyksta viltis, kad egzistuoja visiškai švarūs gėlo vandens telkiniai.
Cheminės medžiagos, trąšos ir atliekos prasiskverbia į požeminius vandenis ir yra nuplaunamos į ežerus, upes ir vandenyną. Rezultatas – negyvosios zonos, kuriose nebesiveisia žuvys.
Kai kuriais skaičiavimais, 80% besivystančiose šalyse susidarančių nuotekų išleidžiama tiesiai į vietinius vandens telkinius. Šis skaičius gali būti blogesnis kiekvienu konkrečiu atveju: pavyzdžiui, Naujasis Delis išleidžia 99% savo nuotekų į Jamuną upę, o Meksikas išleidžia visas savo skystas atliekas į Mezquital slėnį.
Remiantis Biswas atliktais tyrimais, nė vienas iš 1,65 milijardų žmonių iš Pietų Azijos neturi galimybės naudotis švariu ir saugiu vandeniu; daugiau nei pusė Kinijos upių ir ežerų yra per daug užterštos, kad iš jų galima būtų gerti; ir nustatyta, kad 72% mėginių, paimtų iš Pakistano vandens tiekimo sistemos, yra netinkami žmonėms vartoti.
Kas netinka žmonėms taip pat netinka ir mūsų aplinkai. Remiantis Pasaulio gamtos fondo paskelbta ataskaita, per pastaruosius 40 metų gyvulių populiacija gėlame vandenyje sumažėjo 75 proc., daugiausia dėl taršos.
Kaip ir oras, taip ir vanduo, labiausiai nutolę nuo žmonių gėlo vandens telkiniai tikriausiai yra ir švariausi. Kanados šiauriniai ežerai ir upės kartu su Arkties ir Antarkties gėlo vandens telkiniais, atrodo, yra mažiausiai užteršti vandens telkiniai. Ledynų sluoksniai, susidarę prieš pramoninę revoliuciją, ir ledynais padengti ežerai, užfiksuoti gerokai žemiau paviršiaus, iš tiesų galėtų būti nesugadinti.
Pavyzdžiui, Antarktidos Vostoko ežeras yra palaidotas po ledu, kuris yra 400 000 metų senumo.
Tačiau šie vandens telkiniai yra švarūs, nes žmonės fiziškai negali patekti prie jų - nebent naudojantis grąžtais.
Vandenynas
Netgi vandenynai, kurie yra beveik neištirti ir užima 70% žemės paviršiaus, neišvengė mūsų taršos.
Iš visų taršos formų, kurios patenka į vandenynus labiausiai paplitusi yra plastiko tarša. Taip yra todėl, kad didžiajai daliai plastiko reikia šimtmečių, galbūt net ilgesnio laiko, kad visiškai išnyktų. Kita vertus, popierius greitai susiskaido, o stiklas nėra toks įprastas kaip anksčiau.
Keista, kad kai kurios iš labiausiai nutolusių vandenyno vietų dėl srovių taip pat yra labiausiai užterštos.
Kai kurie žmogaus padariniai jūrų karalystei taip pat gali būti visiškai netikėti. Pavyzdžiui, 2007 m. kai kurie amfipodo vėžiagyviai, ištraukti iš vietovių esančių 11 km žemiau Ramiojo vandenyno paviršiaus, pasirodė, žarnyne turintys karvių DNR.
Nors mėsainiai gali ir nepakenkti šioms būtybėms, tai parodo kokia didelė yra mūsų įtaka planetai.
Apžvelgus visa tai tampa aišku, kad Žemėje tikriausiai nėra nei vienos vietos, kurioje nebūtų taršos. Kitaip tariant, mes, žmonės, padarėme nuostabų darbą užteršdami mūsų aplinką.
