Šarūnas Laužadis, rašytojas, publicistas
Ką mums reiškia Gegužės 3 d. Konstitucija? Istoriškai – tai labai svarbus faktas, nes ši Konstitucija laikoma pirmąja Europoje ir antrąja pasaulyje rašytine konstitucija po Jungtinių Amerikos Valstijų 1790 m. konstitucijos. Tad nieko nuostabaus, kad Gegužės 3-oji, šios Konstitucijos garbei, Lenkijoje švenčiama kaip nacionalinė šventė. Ar mes turime minėti šią datą? Juk ši Konstitucija buvo bendra Lietuvos ir Lenkijos konstitucija, tai – mūsų bendras paveldas... ...Nedaug turime mums pasiekiamų rašytinių šaltinių, liudijančių lietuvių tautos atsiradimo ir Lietuvos valstybės kūrimosi šaknis. Tačiau ir iš žinomų šaltinių aišku, kad ir lenkai atsikėlė į šiuos kraštus gerokai vėliau, negu lietuviai, o Lenkijos valstybė augo ir stiprėjo Lietuvos šėšėlyje. Todėl, mes neturėtume neigti to, kas bendrai pasiekta, sukurta. Priešingai – mes privalome pasitelkti įvairiausius galimus šaltinius įrodyti savo pirmumą, o svarbiausia – mūsų tautos ir valstybės pirmumą. Siekiant įrodyti savo pirmumą, šiuo atveju dėmesio verti ne tik istorijos šaltiniai, bet ir įvairios legendos. O jų nemažai... Vienoje seniausių sakoma, kad po tvano (galėjo tai būti ir po ledynmečio), stebuklingai išsigelbėjus keletui žmonių, seniausieji iš jų pagimdė naują gentį, kuri prisiėmė lietuvių vardą. Tai buvo seniausia pasaulio tauta, todėl kitos tautos iš pavydo neapkenčia jų, persekioja juos ir engia...
Šis padavimas išlikęs pasakojimuose ir kronikose, matomai turi istorinį pagrindą, nes, pasak mokslininkų, lietuvių kalba yra ganėtinai archaiška ir viena seniausių pasaulyje! Negalima paneigti, kad staigų valstybės suklestėjimą galėjo įtakoti ir kažkokia naujai čia atklydusi ir baltų etnosą papildžiusi tauta ar jos dalis. Vienoje legendų, kalbama net apie lietuvių sąsajas su romėnais. Pasak jos, apie 900 m. iš Romos, Insubrijos ir Ligurijos žemių, išvyko apie 500 kilmingųjų, tarp jų legendinis Palemonas, kurie čia ir įkūrė naują valstybę... Dalis teisybės šioje istorijoje gali būti, nes graikų geografas Ptolomėjas mini galindus, kurie 253 m. kartu su venedais, vandalais, vanduoliais ir kitais kariavo prieš Romos imperiją ir sumušti romėnų pasitraukė. Yra žinių ir apie Palemono sūnų Kūną, o apie Palemono vaikaičius Gimbutą ir Kernių yra užsimenama senosiose rusų kronikose, kaip apie užvaldžiusius Breslaujos pilį,.. Dar vienas galimas Lietuvos valstybės iškilimo faktas sietinas su mįslinga vakarinių baltų - varmių tauta, kurios dalis paliko savo žemes ir kažkur išsikėlė. Pasak A. Kojelavičiaus, apie 373 m. kunigaikštis Litalanas iš Prūsijos išvedė savo gentį į žemę kuri vėliau pradėta vadinti Lietuva.
Labai galimas daiktas, kad tai ir buvo varmiai, kurie apsigyveno lietuvių ir gudų žemėse ir, kartu su čia jau gyvenusiomis baltų tautomis, pradėjo kurti centralizuotą valstybę, nes varmių politinė organizacija jau buvo gana pažangi vakarietiška. Kadangi Vakarų kronikininkai ne visada teisingai užrašydavo baltiškus pavadinimus, todėl ir varmių tautos vardas nėra visai aiškus. Jie vadinami ir varmiais, ir varuliais, ir „variniais žmonėmis“, o galėjo jų vardas kilti ir nuo žodžio - „varyti“, „vyti“ - Vyčio pradinės reikšmės… Visi šie padavimai, kurių dalis patvirtinta istoriniais faktais, įrodo, kad lietuviai yra seniausi šių žemių gyventojai, o daugiau rašytinių žinių apie Lietuvą aptinkama metraščiuose nuo XII a. Tai – įrašai apie 1183 m. Lietuvos kunigaikščio Kerniaus žygius Naugardo pirmajame metraštyje: ,,Tą žiemą kariavo pskoviečiai su lietuviais ir daug buvo padaryta žalos pskoviečiams”. Tuometinę Lietuvos galią įrodo ,,Sakmė apie Igorio žygį”, iš kurios matome, kad lietuviai jau pasidarė ne mažiau grėsmingi, kaip poloviečiai. Lietuvos galia tolydžio didėjo ir, Kerniui mirus, Lietuvos sostą paveldėjęs Živinbudas atsiėmė Dniepro baltų žemes: Naugarduką, Gardiną, Brestą, Drohičą ir kt. Prasidėjus karams su naujai įsikūrusiais Livonijos ir Teutonų ordinais, Živinbudas, suteikė pagalbą prūsams ir iš Mazovijos kunigaikščio Konrado atsiėmė Kulmą, o kuomet totorių vadas Kaidanas ėmė ruoštis žygiui į lietuvių žemes, Živinbudas organizavo atskomąjį žygį ir galutinai sumušė Kaidano ordiečius.
Tačiau istorija reikalavo platesnio Lietuvos pripažinimo. Pirmiausia, po Živinbudo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapus Kukovaičiui, šalį mėginta pakreipti į slaviškąją Rytų Europą. Tačiau šie žingsniai perspektyvos neturėjo, o netrukus į valdžią atėjęs Mindaugas ryžtingai pakreipė Lietuvą pažangios Vakarų civilizacijos link. Jo vykdytos valdymo ir kitos reformos sustiprino Lietuvos valstybę ir ši greitai įgavo tarptautinį pripažinimą. To geriausias įrodymas - 1251 m. liepos 17 d. popiežiaus duotas leidimas karūnuoti Mindaugą, o dar po dviejų metų Mindaugas buvo karūnuotas pirmuoju Lietuvos karaliumi! Vėliau sekę įvykiai Lietuvos istorikų vertinami nevienareikšmiai. Kadangi aplinkiniai kaimynai pradėjo tolydžio stiprėti, Lietuvai, siekiant išsaugoti savarankiškumą, teko su Lenkija kurti bendrą valstybę. Kai kas tai traktuoja kaip politinį praradimą, tačiau iš kitos pusės - tai leido Lietuvai tapti pirmaujančia demokratijos, kultūros, mokslo, amatų, karybos ir daugelyje kitų sričių. Nepamirškime, kad Vilniaus universitetas - vienas pirmųjų Europoje, o Gegužės 3 d. Konstitucija, kaip minėta, viena pirmųjų pasaulyje.
Tiesa, ši Konstitucija turėjo ir neigiamą pusę – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė pradėtos traktuoti kaip nelygiavertės politinės partnerės - anuometinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė išsaugojo šalies istorinio atskirumo ir savarankiškumo tradiciją tik formaliai... Tačiau neskubėkime paneigti ir Gegužės 3 d. Konstitucijos teigiamos reikšmės Lietuvai. Juk tai buvo ir istoriškai Lietuvos visuomenei buvo labai svarbi Lietuvos Konstitucija. Visų pirma, tai buvo žingsnis įtvirtinant šalyje demokratiją, nes ketvirtajame Konstitucijos straipsnyje buvo numatyta suteikti asmens laisvę, arba valstiečių išlaisvinimo iš baudžiavos galimybę. Ši nuostata, beje, labai nepatiko baudžiavinės Rusijos imperatorei Jekaterinai II, nes galėjo paskatinti Rusijos valstiečius bėgti į Lenkiją ir Lietuvą...
Antra, Konstitucijos vienuoliktame straipsnyje pirmą kartą buvo iškelta tautos kaip valstybės vientisumo ir suverenumo gynėjos idėja. Jame pasakyta, kad ne monarchas su kariuomene, bet kiekvienas valstybės pilietis privalo ginti savo ir tautos laisvę. Taigi, ši Konstitucija – tai buvo pažangos žingsnis, kuriuo mes taip pat galėtume didžiuotis. Tad pagalvokime, ar nereikėtų pažvelgti į Lietuvos istoriją nauju žvilgsniu? Jeigu istorijos bėgyje ir būta skriaudų iš vienos ar kitos pusės, tai neverta jų gilinti, o reikėtų ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Beje, vengrai taip pat buvo „sąjungoje“ su austrais ne visai lygiaverčiais pagrindais. Yra ir kitų pavyzdžių... Tad ar nereikėtų pažvelgti į Gegužės 3 d. Konstituciją nauju žvilgsniu? Juk lietuviai buvo seniausia Abiejų Tautų Respublikos tauta, tad kodėl mes dabar turime savo paveldą atiduoti svetimiems?