Komunos reikalavimas
Prieš keletą metų Lietuva buvo pasiskirsčiusi į „kedofilus“ ir „pedofilus“. Net ir tie, kurie nedalyvavo Garliavos Klonio gatvės įvykiuose, sekė iš motinos atimtos mergaitės situaciją. Šiuo metu vėl visi itin domisi Norvegijoje iš Gražinos Leščinskienės atimto septynmečio sūnaus Gabrieliaus likimu. Šiuo metu šios šalies vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ mažametį yra atskyrusi nuo motinos. Tarnyba komisijos prašo, kad iš G. Leščinskienės būtų atimtos sūnaus globos teisės.
Rokiškio rajone gyvenanti Gabrieliaus močiutė Regina Stašienė yra kreipusis į Norvegijos tarnybas, kad būtų paskirta globėja tuo atveju, jei globos teisės bus atimtos iš motinos. Tokį raštą yra parašiusi ir Lietuvos valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Su prašymu paskirti globėja močiutė kreipėsi ir į Rokiškio rajono apylinkės teismą.
Berniukas iš motinos buvo paimtas pernai birželio 11 dieną. Oficialios priežastys – vaiko seksualizuotas elgesys, pernelyg dažnas vaikščiojimas į tualetą, dažnas rankų plovimas, jų uostymas. Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistams nepatiko ir tai, kad, kai motina dirbdavo, Gabrielių saugodavo skirtingos auklės.
Vasario 9-10 dienomis Moldės miesto apskrities komisijoje – fylkesnemdoje – buvo sprendžiamas Gabrieliaus likimas. Fylkesnemda yra žemesnioji instancija, kurios nutarimą dar bus galima teikti svarstyti teismui. Eike komuna reikalavo, jog iš motinos būtų atimta globos teisė ir net galimybė matytis su sūnumi.
Gražina turi ir dukterį, kurią Lietuvoje augina tėvas – buvęs Gražinos vyras.
Sulaikė Švedijoje
Kai komisijoje buvo sprendžiamas Gabrieliaus likimas, dėl septynmečio buvo surengti piketai ir Lietuvoje, ir Norvegijoje. Prie Norvegijos diplomatinės atstovybės Vilniuje, į akciją „Aš esu Gabrielius“, susirinko apie 30 žmonių. Vienas iš piketo organizatorių, Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos vadovas Julius Panka, Norvegijos ambasadoriaus pavaduotojai įteikė kreipimąsi, kuriame prašoma užtikrinti Norvegijoje esančių lietuvių vaikų saugumą, taip pat teisę lietuviams tėvams išvykti iš Norvegijos kartu su savo vaikais, jeigu jiems gresia vaikų atėmimas.
Dokumentą priėmusi ambasadoriaus pavaduotoja Ingrida Suzana Farner teigė suprantanti Lietuvoje kilusią pasipiktinimo bangą, tačiau pabrėžė, kad Norvegijoje vaikų teisių apsaugai yra skiriamas ypatingas dėmesys ir griežta Oslo politika šiuo klausimu gerai žinoma užsienyje. Bylos detalių ambasados atstovė nekomentavo.
Beje, Gabrielių į Lietuvą bandė parsivežti jo dėdė Ramutis. Jis vaiką pasiėmė, kai šis susitiko su motina G. Leščinskiene. Norvegijos pareigūnai po to motiną buvo sulaikę, o dėl vaiko paskelbė paiešką. Ramutį sulaikė švedai, paėmė iš jo Gabrielių ir, neinformavę Lietuvos ambasados Stokholme, gražino jį į Norvegiją, nors vaikas yra Lietuvos pilietis.
„Aš turėjau visus dokumentus, leidžiančius keliauti su berniuku. Jo paėmimas buvo vienintelė viltis jį susigrąžinti...“, – teigė Gabrieliaus dėdė Ramutis. Jis pripažino, kad vaiko paėmimas nesėkme, ko gero, baigėsi todėl, kad dalį kelionės suplanavo plaukti keltu, o ne važiuoti automobiliu.
Teisininkai tikina, kad, akivaizdu, jog Švedija pažeidė Lietuvos piliečių teises pagal 1963 metų Vienos konvenciją dėl konsulinių santykių. Tačiau dėl to galima sulaukti tik atsiprašymų, o ne kažkokių veiksmų.
Švedijos užsienio reikalų ministerija tikina, kad jų šalis nieko nepažeidė, nes Švedija buvo tik tranzito šalis, per kurią Gabrielius keliavo, o Norvegija – jo gyvenamoji vieta, todėl nebuvo sprendžiamas nepilnamečio globos klausimas. Kadangi globos klausimas nebuvo sprendžiamas, remiantis 1963 metų Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, Lietuva nebuvo nedelsiant informuota, o mažametis buvo grąžintas į Norvegiją.
Kaip ten bebūtų, Gabrieliaus Norvegija, deja, nebegrąžins į Švediją tuo pagrindu, kad Švedija, prieš išduodama jį Norvegijai, nebuvo pranešusi apie tai Lietuvos konsulinei įstaigai Švedijoje, o štai vaiko pagrobimas gali tik pabloginti motinos padėtį. Nors ji ir teigia, kad apie vaiko pagrobimą nieko nežinojo, tačiau vargu, ar kas nors tuo patikės.
Vaikus išskyrė
Vaikai Norvegijoje atimami ne tik iš lietuvių. Štai latvių spauda aprašo, kaip tragiška avarija sugriovė latvių Baltrunkisų šeimos gyvenimą. Norvegai iš išgyvenusio avarijoje Andrio atėmė du vaikus, kurie, galima sakyti, jau beveik nebeprisimena savo tėvynės Latvijos.
Jų šeima – Andris, jo žmona Sigita ir penkiametis Helvis – iš Latvijos į Norvegiją atsikraustė prieš 10 metų. Norvegijoje gimė dukra Beatričė. 2010 metais šeima pateko į avariją. Prie automobilio vairo tuo metu sėdėjo Sigita. Moteris dar gyva buvo nuvežta į ligoninę, tačiau medikai buvo bejėgiai. Andris neslepia, kad tuo metu gedulas užgožė visas kitas gyvenimo problemas. Vyras griaužėsi, kad ne jis tą lemtingą naktį vairavo automobilį ir kaltino save dėl žmonos mirties. Bandydamas užmiršti avariją Andris dirbo viršvalandžius. Vaikai irgi ėmė mažiau rūpėti. Iš Latvijos jų prižiūrėti atvažiavo Sigitos mama, padėjo ir Andrio giminės.
Tačiau kartą, grįžęs iš darbo namo, Andris rado juos tuščius. Vaikus – vieną tiesiai iš mokyklos, o kitą – iš darželio paėmė vaikų teisių gynėjai. „Barnevernet“ jau kurį laiką stebėjo šeimą, nes Helvis mokykloje keikėsi ir buvo sakęs, kad jį muša tėvas. Ir nors ekspertai nepatvirtino smurto šeimoje fakto, tačiau Andris keturis mėnesius praleido kalėjime. Vaikai – 2,5 metų Beatričė ir 11-etis Helvis – atsidūrė globėjų šeimose, gyvenančiose daugiau nei už 100 kilometrų.
Andrio mama Ingrida Kalninia verkdama pasakojo, kad vaikus Norvegijoje gali atimti nė už nieką. „Nė vienas nuo to neapsaugotas, – sakė I. Kalninia. – Jei nebus priežasčių, gali jas sugalvoti, gali meluoti, bet vaikų tarnybos savo pasieks. Globėjai irgi suinteresuoti auginti svetimus vaikus, nes jiems už tai mokami nemaži pinigai“.
„Barnevernet“ vaikus išskyrė ir jie dabar gyvena skirtingose šeimose. Andris bylinėjasi dėl vaikų sugrąžinimo, bet ir pats netiki, kad ką nors pasieks. Jo gynėjas, advokatas Peras Hermanas Tori-Aamotas sakė, kad Latvija pateikė dokumentus, prašydama vaikus grąžinti į tėvynę, kad juos auklėti galėtų močiutė, tačiau sprendimą priims norvegų teismas, o Latvija jo paveikti neturi jokių galimybių. Advokato nuomone, spaudimas per Europos Sąjungą gal kiek ir padėtų, tačiau teismai dėl vaikų būna uždari, juos nedalyvauja nei žurnalistai, nei ambasadų atstovai. Antra vertus, dabar jau neaišku, ar tikrai tiems vaikams Latvijoje būtų geriau. Nors abu vaikai Latvijos piliečiai, tačiau mažoji Beatričė latviškai nesupranta nė žodžio, o Helvis save laiko tikru norvegu.
Diplomatai nepadės
Norvegijoje piketavo daugiau lietuvių, pasipiktinusių „Barnevernet“ veikla. Pasigirdo kalbų, kad lietuvių vaikai tampa pasipelnymo šaltiniu Norvegijoje. Tačiau panašiai kalba ir čekai, indai, pakistaniečiai, amerikiečiai. Norvegai, gindami vaikus, nepaiso nei tautybės, nei pilietybės. Ypač siunta rusai, kurių Norvegijoje gana daug. Rusijos prezidento įgaliotinis ginti vaikų teises Pavelas Astachovas bando kovoti su „Barnevernet“, tačiau beveik nieko pasiekti nepavyksta.
P. Astachovas „Barnevernet“ pavadino teroristine organizacija, kovojančia su nepilnamečiais. Savo „Twitter“ paskyroje jis rašė, kad jo duomenimis, globėjų šeimoms per metus atiduodama apie 12 000 iš tėvų atimtų vaikų. Remdamasis norvegų laikraščio „Adresseavisen“ atliktu tyrimu, P. Astachovas savo paskyroje teigia, kad globėjų šeimose per dvejus metus net 52 vaikai patyrė seksualinę prievartą. Rusus, kaip ir lietuvius, jaudina tai, kad vaikai labai dažnai atiduodami vienos lyties tėvams. Rusija bandė su norvegais tartis ir valstybiniu lygiu, tačiau į diplomatų prašymus atsirašinėjama, o vaikai kaip buvo atiminėjami taip ir toliau atiminėjami. Penkiametis berniukas Tromsėje buvo paimtas iš šeimos, kai klibantį vaiko pieninį dantį ištraukė, kaip dar neretai daroma ir pas mus, pririšus siūlą prie danties ir durų rankenos. Tokia „procedūra“ buvo palaikyta vaiko kankinimu ir apie tai papasakojęs penkiametis į namus jau nesugrįžo.
Du rusiukai buvo paimti po to, kai jie, žaidžiant futbolą, sužeidė kitą žaidėją. Mokyklos vadovybė parašė skundą „Barnevernet“, o šie atvažiavę abu vaikus išvežė tiesiai iš mokyklos ir atidavė skirtingiems globėjams. Iš viso pernai 27 rusų ar mišrios rusų-norvegų šeimos kreipėsi į Rusijos valdžią, kad padėtų atgauti prarastus vaikus. Tačiau diplomatams tai nepavyko padaryti nė karto.
Tie, kurie bent kartą yra susitikę su „Barnevernet“ tarnyba, sako, kad ji – visagalė ir jai prieštarauti nepatartina. Vaikams, įkurdintiems pas globėjus, kartais leidžiama susitikti su tėvais, tačiau ir pasimatymai kaip mat gali būti uždrausti. Pagal taisykles, pasimatymų metu draudžiama kalbėti apie ankstesnį gyvenimą šeimoje, klausinėti vaikų, ką jie galvoja apie savo tėvus ir globėjus, užduoti bet kokius klausimus, kurie sujaudintų vaikus, kalbėtis savo gimtaja kalba. Pažeidus šiuos reikalavimus, pasimatymai gali būti uždrausti visam laikui.
Teigiama, kad vaiko galima netekti ne tik gyvenant Norvegijoje, bet ir turistaujant. Laukiate oro uoste persėdimo į kitą lėktuvą, o jūsų vaikas bėgioja kliūdydamas kitus keleivius. Pabandysite jį griežčiau sudrausminti – o tai nepatiks kokiai nors šalia sėdinčiai tetulei, ji paskambins į „Barnevernet“ ir tarnybos atstovai jau čia. Jūs išvažiuosite iš šalies, o vaikas liks. Ir niekas nepadės.
Dabar ir per televiziją, ir spaudoje balus norintys užsidirbti kai kurie mūsų seimūnai piktinasi, kad užsienio reikalų ministerija, diplomatai nepadeda savo šalies piliečiams. Tačiau ištikrųjų jie ir negali padėti, nes privalo laikytis tos šalies įstatymų. O pagal juos – visa informacija apie vaikus yra įslaptinta. Ir net pačios Norvegijos užsienio reikalų ministerija neturi nei teisės, nei galimybės kištis į vaikų tarnybos ir teismų darbą.
Už vaikus – milijonai
Spaudoje rašoma, kad „Barnevernet“ – tai labai pelningas projektas, kaip užsidirbti milijonus. Ekspertų teigimu, net trečdalis Norvegijos biudžeto skirtas vaikų gerovei. Tuos milijardus išnaudoja „Barnevernet“. Privatūs vaikų darželiai ir mokyklos, auklėjimo centrai, poliklinikos, psichiatrinės ligoninės, globėjų šeimos – tai grandinė, kurioje sunaudojami valstybės skirti pinigai. Kiekvienas gauna jam skirtą pyrago gabalėlį. Globėjas už kiekvieną vaiką per mėnesį gauna, jei skaičiuotume mūsų pinigais, apie 2000 eurų.
Vaikai neša ne tik pelną, jie padeda išspręsti ir demografinę problemą. Norvegijoje, kaip niekur kitur, daug netradicinių šeimų, kuriose vaikai negimsta. O ir tradicinėse vaikų gimstamumas vis mažėja. Tokiai visuomenei jau reikia ieškoti priemonių, kaip išlikti. Tam ir sukurtas „Barnevernet“. Šios institucijos darbuotojai atima vaiką iš tradicinės, normalios šeimos ir atiduoda auklėti dviems tėčiams arba dviems mamoms.
Autoritetingas Norvegijos laikraštis „Аftenposten“ pernai lapkričio 2-ąją išspausdino straipsnį „Milijardai iš vaikų“. Straipsnyje rašoma, jog per penkerius metus – nuo 2009-ųjų – septynios „Barnevernet“ aptarnaujančios įmonės gavo beveik 64 mln. eurų pelną.
Iš pradžių „Barnevernet“ buvo sukurta kaip vaikų gerovės institucija, tačiau 2000-aisiais ji tapo akcine bendrove. Ją valdė švedų kompanija „Frösunda group“, o dabar perėmė britų fondas „Argan Capital“. Tad kartu su norvegais pelnu dalijasi švedai ir anglai. 12 000-13 000 vaikų kasmet atplėšiami nuo tėvų. Jie negrįžta iš vaikų darželių, mokyklų, atimami, o, tiksliau, pavagiami iš šeimų.
Gelbėja vaikus
Tačiau, ar iš tikrųjų tokia baisi ta „Barnevernet“, ar ją kritikuodami neperlenkiame lazdos. Norvegijos ambasadorius Lietuvoje Dagas Malmeras Halvorsenas spaudoje pateikė tokius skaičius: per dvejus metus buvo tik 13 lietuvių šeimų buvo susidūrusios su „Barnevernet“, kai buvo paimti vaikai. O Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius net yra sakęs, kad 10 šių bylų baigėsi biologinių tėvų naudai. Iš viso Norvegijoje gyvena apie 60 000 lietuvių. Jeigu tikėti šiais skaičiais, tai atvejai, kai atimami vaikai, labai reti.
Vaikų gynėjai teigia, kad šie duomenys neteisingi, tačiau ir jie nepateikia kitokių skaičių. Emigrantai Norvegijoje irgi pasiskirstę į dvi stovyklas. Tų, kurie neturėjo reikalų su vaikų teisių gynėjais, yra gerokai daugiau – maždaug 90 procentų – ir jie teigia, kad vaikai niekada netikėtai neatimami iš, kad ir girtaujančių tėvų. Tai ilgas procesas. Vaikų paėmimas iš šeimos yra ne kasdienybė, o kraštutinė priemonė gelbstint vaiką.
Norvegijoje viskas daroma griežtai pagal įstatymus, o jie sukurti taip, kad vaiko gerovė – aukščiau visko. Atsiverskite „Barnevernet“ tinklalapį. Jau pirmajame puslapyje vaikams teigiama, kad jie visuomet turi būti išgirsti, jei juos kas nors skriaudžia ar iš jų tyčiojasi. Patariama kreiptis į mokytojus, mokyklos direktorių, socialinius darbuotojus, policiją. „Vaikai Norvegijoje turi augti laimingi“, – teigiama „Barnevernet“ informacijoje.
Valstybės politika – gero gyvenimo pagrindą privaloma sukurti vaikystėje. Siekiama užtikrinti laimingą pažeidžiamų vaikų vaikystę – tai yra svarbiausia visuomenės investicija, kurios poveikis trunka iš kartos į kartą. Norvegijos vyriausybės prioritetas yra užtikrinti, kad visi vaikai ir jaunuoliai Norvegijoje gyventų saugiai ir gerai. Įsitikinta, kad lengviau užauginti vaiką nuo mažumės, jam įdiegiant norimas vertybes, nei pakeisti, performuoti suaugusįjį.
Gyvenimas norvegiškai
Dėl auklėjimo nuomonės skiriasi. Jei Lietuvoje pliaukštelėti vaikui per užpakalį, sudrausminti pakėlus balsą ar net girtuokliauti vaikui matant yra normalu, tai Norvegijoje šitokie veiksmai laikomi didžiuliu vaiko teisių pažeidimu ir to pakanka, kad tėvai patektų į „Barnevernet“ akiratį. Šiuo atveju jau nesvarbu, ar tas vaikas auga norvego, lietuvo ar pakistaniečio šeimoje. Vaiko apsaugos įstatymas taikomas visiems Norvegijoje gyvenantiems vaikams, nepriklausomai nuo gyvenimo Norvegijoje statuso ar pilietybės. Tai, beje, numatyta ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje, kurioje teigiama, kad valstybė, kurioje gyvena vaikas, privalo apsaugoti vaiką pagal tos šalies įstatymus. Tad, anot ambasadoriaus D. M. Halvorseno, vaikus svetur auginantys lietuviai turėtų suprasti, kad privalu laikytis tos šalies, kur jie gyvena, įstatymų.
TIK FAKTAI
Vaikų apsauga Norvegijoje
Vaiko apsaugos tarnyba yra nepriklausoma institucija, veikianti savivaldos lygmenyje. Vaiko apsaugos tarnyba visų pirma yra pagalbos tarnyba. 2012 metais vaiko apsaugos tarnyba padėjo 53 000 vaikų. 8 iš 10 atvejais tai yra savanoriška pagalba namuose, siekiant padėti šeimai geriau funkcionuoti, kad vaikas ir toliau galėtų gyventi namuose. Pagalbos veiksmų namuose pavyzdys yra patarimai ir konsultacijos, bei įvairios tėvų paramos priemonės, padedančios stiprinti tėvų globos vaidmenį.
Vaiko apsaugos tarnyba pagal įstatymą privalo įsikišti, jeigu tėvai nesugeba pakankamai gerai pasirūpinti vaiku. Kai vaikai patiria smurtą, prievartą arba yra kaip nors kitaip neprižiūrėti, valstybinės institucijos turi reaguoti ir įsikišti. Tokiais atvejais vaiko gerovės aspektas yra svarbesnis nei tėvų interesai.
Tėvų globos panaikinimas visada yra kraštutinė išeitis. Tai didelė intervencija ir vaikų, ir tėvų atžvilgiu. Tėvų globos panaikinimui yra keliami griežti reikalavimai. Sprendimą dėl globos priima Apskrities socialinės rūpybos taryba. Taryba yra nepriklausoma ir nešališka. Ji priima sprendimą išsamiai apsvarsčiusi visus bylos aspektus.
Vaiko gerovės bylose šalys yra tėvai ir vaikai, kurie yra vyresni nei 15 metų. Jie turi teisę į nemokamą teisinę pagalbą, būti išklausyti, kviesti liudininkus bei apskųsti Apskrities socialinės rūpybos tarybos sprendimus.
Norvegijos vaiko apsaugos tarnyba yra saistoma griežtų konfidencialumo nuostatų. Tai reiškia, kad vaiko apsaugos tarnyba negali teikti informacijos apie atskiras bylas niekam kitam, išskyrus bylos šalims. Užsienio valstybių valdžios institucijos nėra laikomos vaiko apsaugos bylų šalimis.
Vaikų gerovės bylos nesprendžiamos dvišalių susitarimu tarp valstybių pagrindu. Lietuvos ir Norvegijos institucijos bendradarbiauja šiais klausimais nacionalinės teisės ir tarptautinių susitarimų rėmuose.
Gero gyvenimo pagrindas sukuriamas vaikystėje. Siekis užtikrinti gerą pažeidžiamų vaikų vaikystę yra svarbiausia visuomenės investicija, kurios poveikis trunka iš kartos į kartą. Norvegijos vyriausybės prioritetas yra užtikrinti, kad visi vaikai ir jaunuoliai Norvegijoje gyventų saugiai ir gerai.
Šaltinis: Norvegijos ambasada Lietuvoje
Živilė Kalinauskaitė
