Plungės politinių diskusijų klubas Rajono viešojoje bibliotekoje surengė pokalbį „Apskritys: klaida ar būtinybė?" Savo samprotavimus šia tema pateikė habilituotas mokslų daktaras profesorius Stasys Vaitekūnas ir UAB „Naujosios viešosios vadybos fondas" atstovas Gytis Janišius.
Profesorius Stasys Vaitekūnas samprotavo, jog apskritys yra diskredituotos, neatsitiktinai daugelis gyventojų įsitikinę, kad jos visai nereikalingos. Tačiau profesorius, atrodo, taip nelinkęs manyti, jis net buvo darbo grupėje, kuri rengė teritorijos administracinio suskirstymo projektus.
Projektų buvę septyni, paskui liko trys: atkurti visas 24-ias prieškario laikų apskritis, įsteigti 5 ar 10 apskričių.
„Dešimties apskričių variantas atrodė neracionaliausias, bet valdžia kaip tik jį, kvailiausią, pasirinko", - sakė Stasys Vaitekūnas.
Blogiausia, kad dabartinės apskritys praktiškai neturi valdžios, nes ministerijos neperdavė joms daugelio numatytų funkcijų. Žodžiu - nepasitvirtino. Ką daryti? Naikinti? Koreguoti? Seniai prasidėjo diskusijos dėl jų reformos, posėdžiauja specialios darbo grupės, kažką siūlo, bet... žiūrėk, artėja Seimo rinkimai, ir vėl viskas lieka kaip buvę.
Kodėl apskritai atsirado apskritys, kur sėdi šimtai valdančiųjų partijų pasodintų gerai apmokamų, bet praktiškai beveik nieko nesprendžiančių valdininkų? Stasys Vaitekūnas priminė: dėl to, kad Lietuvoje nebuvo regionų, priekaištavo Europos Sąjunga, kuri pinigus skirsto regionams.
Gal todėl ir profesorius Stasys Vaitekūnas, ir UAB „Naujosios viešosios vadybos fondas" nesiūlo naikinti apskričių, o mano, kad reikėtų sumažinti jų skaičių. Labiausiai propaguojamas 5 regionų variantas: Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos (Sūduvos), Dzūkijos (Dainavos) ir Mažosios Lietuvos (Pamario).
Tačiau viską lems ne skaičius, o tikslus visų valdymo lygių - apskričių, rajonų ar savivaldybių, seniūnijų - funkcijų nustatymas. „Tai, ką šiandien turim - nesusipratimas, - kalbėjo Stasys Vaitekūnas. - Be rajonų, teritorijos vienetui nusakyti atsirado ir savivaldybės terminas, kuris iš tikrųjų reiškia ne teritoriją, o savivaldos valdymo organą ar jo būstinę. Mat nepanorėta grąžinti prieškario laikų valsčiaus sąvokos. Ir ne tik dėl sąvokų. Turim seniūnijas. O praktiškai jos neturi jokių teisių, gali tik kokią šventę organizuoti. Seniūnas - lyg knygnešys, bijantis rajono valdžios... Tad reikia galvoti apie visos sistemos pertvarkymą, mažinti valdininkų skaičių".
Pranešėjas pateikė pavyzdį, kaip dėl garažo statybos turėjo aplankyti 13 valdininkų. Kiekvienas, remdamasis nuostatais, sakė: ateik po dviejų savaičių. Tad prireikė pusantro mėnesio, o Lenkijoje esą tokie reikalai sutvarkomi tą pačią dieną.
„Naujosios viešosios vadybos fondo" atstovas Gytis Janišius apskričių būtinumą grindė ne tik tuo, kad Europos Sąjunga lėšas skirsto regionams, bet ir tuo, kad jas naikinant reikėtų keisti Konstituciją.
Apskritys turėtų spręsti bendrus teritorijos reikalus, rūpintis lėšų pritraukimu, o žmonėms jose neturėtų būti jokių reikalų. Bet reformą bus galima pradėti tik baigus žemės reformą, kurios pabaigos nematyti...
Apskrities viršininkas turėtų būti ne skiriamas iš Vilniaus, o renkamas apskrities savivaldybių tarybų narių suvažiavime - seimelyje.
Žodžiu, regioninė valdžia turinti būti, tik ką ji konkrečiai privalėtų veikti - nelabai aišku.
Česlovas GEDVILAS
