Keliuose rašiniuose jau rašėme apie tai, kaip Laimonas Lapinskas, pravarde Lopas, su savo parankiniais kankindavo skolininkus ar kitaip jiems prasikaltusius žmones. Kartais tokie kankinimai baigdavosi žmogžudystėmis.
Jau rašyta, kaip Lopas, įtardamas, kad toks Vilius B. (34 m.), kuris iš jų pirkdavo narkotikus ir darydavo jiems tatuiruotes, galėjo apie juos papasakoti policijai, nusivežė jį į mišką ir nužudė. Vilių savo rankomis pasmaugė L. Lapinskas, o vėliau dar peiliu subadė Povilas M., pravarde Miša. Tatuiruotojo lavonas buvo užkastas duobėje miško tankmėje važiuojant link Ukmergės.
Dar vieno nužudyto žmogaus lavonas buvo surastas 2005-ųjų balandį, kai sulaikyti Lopo gaujos banditai ėmė duoti parodymus. Povilas M.-Miša ir Mantas K.-Mažas parodė kriminalistams miške vietą, kur užkastas jų nužudytas Aleksejus N. Kai jie kartu su Lopu vežė šį vaikiną į nužudymo vietą, jam tebuvo 18 metų.
Aleksejus N. buvo narkomanas. Jis buvo Mariaus B.-Straikerio arba jo pardavėjų klientas. Galėdavo narkotikų gauti bet kuriuo paros metu ir buvo laikomas patikimu klientu.
Narkotikų vagystė
2004-ųjų pavasarį kažkas apvogė Mažo nuomojamą butą, kuriame jis laikė narkotikus. Dar po mėnesio šis butas vėl buvo apvogtas. Dingo amfetamino, kanapių ir ekstazio tablečių maždaug už 3000 litų. Kadangi iš buto daugiau nebuvo paimtas joks daiktas, Mažas suprato, kad vagystės yra narkomanų darbas. Po antrosios vagystės apie tai jis pasakė ir Lopui. Šis paliepė pašniukštinėti tarp narkomanų ir išsiaiškinti, kas tai galėjo padaryti. Netrukus Šeškinės mikrorajono narkomanai Mažui pašnibždėjo, kad narkotikus, girdi, galėjęs pavogti Aleksejus N.
Apie tai sužinojęs Lopas tuoj pat nusprendė atkeršyti vagišiui. Jis Straikeriui paliepė Aleksejų pasikviesti – pasakius jam, kad galįs pigiai parduoti kokaino. Kai tik Straikeris paskambino šiam savo klientui, jis kaipmat prisistatė.
Nesitikėdamas jokios nelaimės, Aleksejus įsėdo į automobilį, kuriame kartu su Straikeriu buvo Mažas bei Lopas, ir nuvažiavo į Straikerio butą. Čia Lopas iš karto paliepė Aleksejui papasakoti, kaip jis vogęs narkotikus. Šis gynėsi, kad jokių kvaišalų nevogęs. Mažas Lopo paliepimu trenkė kumščiu Aleksejui į akį. Ši iš karto pamėlo ir sutino.
Dar apie 20 minučių narkotikų prekeiviai lyg kokie pareigūnai tardė vaikinuką, bet prisipažinimo taip ir neišgavo. Tada Lopas į alaus stiklinę sulašino ampulę klofelino ir paliepė Aleksejui tai išgerti. Mes jau puikiai žinome, kad nei pasipriešinti, nei negerti šis neturėjo jokios galimybės. Tik kai Lopas daužė jam per pilvą, vyrukas rėkė kiek tik leido jėgos, todėl Lopas jam į burną sugrūdo ant sofos rastus marškinėlius. Per tą laiką Mažas sulakstė iki automobilio ir atnešė virvę rankoms surišti. Surištomis rankomis ir užkimšta burna Aleksejus buvo numestas ant fotelio.
Duobė Širvintų rajone
Į butą po kokių dešimties minučių atvažiavo ir Lopo iškviestas Miša. Jam buvo paliepta saugoti Aleksejų. Tuo tarpu Lopas su Mažu nuvažiavo į „Senukų“ parduotuvę nusipirkti kalkių, bet negavę sugrįžo į butą. Beje, į parduotuvę važiavo Mišos automobiliu, tik šis sugedo, tad grįžti teko su taksi.
Lopas visiems liepė persirengti sportiniais kostiumais. Tai niekam nesukėlė jokių klausimų, nes beveik visada, jei reikėdavo kur nors nusivežti kokį prasižengėlį ir jį primušti, gaujos nariai apsirengdavo sportiniais drabužiais. Pats Lopas irgi užsivilko mėlynus treningus.
Persivilkę Lopas su Mažu vėl sėdo dabar jau į Lopo automobilį ir nušvilpė Širvintų link. Sustojo miško keliuke. Lopas iš bagažinės ištraukė kastuvus ir abu vyrai patraukė gilyn į mišką. Vaikščiojo kelias minutes, kol surado vietą duobei kasti. Ši vieta buvo apie 20 metrų nuo kelio, kur stovėjo automobilis, tačiau pro medžius nei kelio, nei automobilio nesimatė. Duobę jiedu kasė apie 20 minučių. Iškasė beveik dviejų metrų gylio ir apie pusantro metro pločio.
Tuo metu bute prižiūrimas Mišos gaivaliojosi Aleksejus. Nuo alaus su klofelinu jis buvo apsvaigęs ir ištraukus iš burnos marškinėlius jau neberėkė, o tik klausinėjo Mišos, kodėl čia, girdi, dedasi toks „bespredielas“ ir jis esąs visai nekaltai mušamas. Aleksejus neigė vogęs narkotikus, tik Miša nesileido į ilgas šnekas ir sakė, kad jis nieko nežinąs. „Grįš Lopas, galėsi su juo ir aiškintis“, – bandė apraminti Miša, nors pats puikiai suprato, kad su Lopu išsiaiškinti nepavyks ir kad baigtis aiški. Ar prisipažins Aleksejus, ar neprisipažins, jo vis tiek jau laikė mirtis.
Maždaug po poros valandų abu duobės kasėjai sugrįžo. Bute ilgai neužtruko. Visi keturi vėl sugrįžo į automobilį. Aleksejus ėjo pats – surištomis rankomis, tik ant jų buvo užmesti tie patys marškiniai, kuriais anksčiau buvo užkimšta jo burna, kad niekas nepamatytų, jog Aleksejus vedamas kaip koks belaisvis. Lopas sėdo prie vairo, šalia jo – Mažas, o Miša ir Aleksejus surištomis rankomis įsitaisė ant užpakalinės sėdynės.
Išvažiuodami iš miesto, dar sustojo degalinėje „Statoil“, esančioje šalia buvusios „Ventos“ gamyklos, ir nusipirko alaus. Lopas padavė Mažui ampulę klofelino ir jis nuėjęs į tualetą supylė klofeliną į alų. Automobilyje tą alų buvo verčiamas gerti Aleksejus. Jis muistėsi ir sakė, kad nenori to alaus, kad jam ir taip labai blogai, tik jo niekas neklausė.
Žudymas miške
Netrukus automobilis vėl lėkė Vilniaus–Kernavės keliu ir sustojo Širvintų rajone, minėtajame miško masyve. Tuo metu jau buvo sutemę. Lopas ėjo pirmas pasišviesdamas žiebtuvėliu, iš paskos žingsniavo Mažas, o Aleksejų paėmęs už rankos tempė Miša.
Priėjus prie duobės, Lopas netaręs nė žodžio užmetė iš už nugaros diržą Aleksejui ant kaklo. Jis nugriuvo kniūbsčias. Tuomet Lopas įsirėmė viena koja Aleksejui į nugarą ir ėmė kiek galėdamas stipriau veržti kaklą. Smaugė maždaug penkias minutes. Po to, kartu su Miša įmetęs kūną į duobę, Lopas paliepė abiem savo parankiniams Aleksejų dar ir subadyti.
Pirmas į duobę įšoko Mažas ir dūrė peiliu į tą vietą krūtinėje, kur yra širdis. Iš žaizdos pasipylė kraujas. Tada jau kruvinomis rankomis laikydamas peilį dūrė dar du kartus, nes Lopas liepė „varyti dar“. „Varyti“ turėjo ir Miša. Vien tam, kad visi būtų susitepę krauju.
Pasmaugę ir subadę Aleksejų, banditai duobę užkasė ir apmėtė lapais bei šakomis.
Beje, vėliau ekspertai, ištyrę nužudytojo lavoną, priėjo prie skirtingų išvadų. Vieni nenustatė, ar Aleksejus buvo badomas jau numiręs, ar dar gyvas. Kiti nustatė tai, kad peiliu padarytos žaizdos turi būti kvalifikuojamos kaip sukėlusios sunkų sveikatos sutrikdymą. Treti ekspertai teigė, jog pagal tai, kad kraujas iš žaizdos pasirodė iš karto, galima manyti, jog žmogus badytas dar gyvas.
Aptarė alibi
Grįžę į Vilnių, Lopas su abiem parankiniais vėl stabtelėjo „Statoil’o“ degalinėje, nusipirko degtinės, sulčių, cigarečių ir sugrįžo į butą, iš kurio buvo išsivedę auką. Dar atėjus žmogžudystėje nedalyvavusiam Straikeriui, visi keturi gėrė degtinę ir dalijosi įspūdžiais.
Miša Mažui kalbėjo: „Džiaukis – duobę tau reikėjo kasti vasarą, kai žemė minkšta, o ne žiemą. Kasant žiemą reikia gerokai padirbėti laužtuvu. O dabar išgerk degtinės, ir viskas bus gerai. Po poros dienų praeis. Dar gal naktimis ir sapnuosi, bet ir tai praeis“. Patarimų davė ir Lopas: „Atminkit, kad dėl Aleksejaus dingimo jus gali ir areštuoti. Būkit pasiruošę du mėnesius pasėdėti. Ir labai nepergyvenkite, nes per dieną Lietuvoje dingsta apie tris žmones. Todėl policija iš pradžių kiek patriukšmaus, o po to nurims“.
Lopas taip pat instruktavo, ką sakyti, jei sulaikys: „Jei policija ims klausinėti, tai turite sakyti, kad Straikeris paskambino Aleksejui, nes žinojo žmogų, kuris pardavinėja kokainą, kurio kažkada prašė Aleksejus. Su tuo žmogumi Straikeris susipažino klube ir turėjo tik jo telefoną. Kai jis tą telefoną perdavė Aleksejui, šis paprašė jį nuvežti iki „Neste“ degalinės Fabijoniškėse netoli Šeškinės. Jie taip ir padarė. Lopo automobiliu nuvežė prie tos degalinės ir ten paleido.“ Tai visiems turėjo užtikrinti alibi.
Baigus gerti degtinę, Lopas kartu su Miša išvažiavo. Prieš išvažiuodamas Aleksejaus telefoną padavė Mažui ir liepė padaryti taip, kad šis telefonas atsidurtų arba tabore, arba pas kokį nors taksistą. Tik taksistui, girdi, reikia parduoti taip, kad šis manytų, jog tą telefoną parduoda koks nors narkomanas. Tad Mažas po poros dienų pasiėmė Tomą M., pravarde Mutlis, ir privežė jį prie taksi stovėjimo vietos. Mutlis pardavė telefoną taksistui.
Kaip ir planavo Lopas, netrukus policija tą taksistą sulaikė. Jis papasakojo, kad telefoną už 135 litus nupirkęs iš maždaug dvidešimtmečio narkomano. Taip policija buvo nukreipta klaidinga linkme. Beje, banditai atsikratė visų likusių Aleksejaus daiktų. Jo laikrodį, raktus, kedus, šiaip smulkmenas išmetė važiuodami automobiliu Kalvarijų gatve.
