XVI a. I pusėje Mikalojus Husovianas, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės patriotas, sukurė pirmąją didesnės apimties poemą apie Lietuvą ir pavadino ją „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Stumbro pasirinkimas matyt buvo sąmoninga aliuzija į Lietuvos valdovų karingumą, vyrų jėgą, žemių grožį. Deja, šiandien nusprendę su šiuo istoriniu galiūnu supažindinti savo vaikus susidursite su problemomis. Paeksperimentuokime: interneto paieškos sistemos Google paieškos eilutėje suvedame: stumbras. Stebime rezultatus. Pasirodo, kad stumbras visai nepriklauso žinduoliams ir gyvena visai ne žaliose Lietuvos giriose, o pačiame Kauno mieste. Jis gamina stipriuosius gėrimus, užsiima eksportu ir netgi aktyviai dalyvauja socialinio tinko “Facebook" gyvenime. Tai bent sensacija! Ne gana to, kad žvėris miškuose slapstosi (rasti niekaip negali), naudojasi internetu, tai dar ir naminukę slapčia varo... Juokas juokais, bet stumbrai – žinduoliai internete sparčiai nyksta. Norėdami surasti šio istorinio gyvūno atvaizdą geriau ieškokite Tarybų Lietuvos enciklopedijos IV tome arba stverkite vaikus už rankos ir žengte marš į Kauną. Tik, žinoma, ne į gamyklą, o į Kauno Ąžuolyno parką pažiūrėti dar išlikusios bronzinės stumbro skulptūros.
Apmaudu, bet toks pat skaudus likimas ištiko ir kitą žvėrį – taurą. Jo pėdsakai interneto platybėse irgi baigia atšalti, tad norintys turėti supratimą, kaipgi šis, prieš daugelį metų Lietuvos žemes apleidęs padaras, atrodė – ieškokite Kauno miesto herbo. Taip bus paprasčiau.
Išvijus iš girių stipriausius žvėris, gimtosios žemės plotus ėmė dalintis užkariautojai. Todėl šioje vietoje ir leidžiu sau vartoti terminą – invazija. Nors kalbame ne apie tarptautinės politikos areną, panašu, kad alkoholio pramonės tikslas sutampa su termino invazija tikslu – užkariauti teritoriją ir pakeisti esamą valdžią. Alkani verslininkai pasikėsino į vieną brangiausių šalies turtų – istoriją. Šiuo metu vyskta sėkmingas jos perrašinėjimas.
Stumbras ir tauras anaiptol nėra vienintelės alko pramonės invazijos aukos. Kadangi užkariautojo esama gudraus ir klastingo, lengvatikę tautą buvo pradėta naikinti nuo to, kas svarbiausia krašto vienybei ir stiprybei – bendros praeities. Ji pradėta kirsti iš peties ir nuo pačių šaknų. Patys nepastebėjome, kaip kilniausios istorinės asmenybės, kurioms vadovėliuose skiriamas ne vienas puslapis, patapo Gedimino degtine ar Karalius Mindaugo šampanu; kaip Bajorų, Karvedžio degtinės, Kunigaikščių alus pamynė aukščiausius titulus ir jų vertę; kaip Malūninkų trauktinė, Medžiotojų ir Žvejų vynai pasisavino amatus, kuriais kadaise taip didžiavomės.
Biržiečių, Utenos alus, Žagarės likeris, Anykščių vynas, Čepkelės, Palangos ir Dainavos trauktinės padeda negailestingam užkariautojui atimti iš mūsų ir gimtosios žemės plotus; Labanoro ąžuolo, Labanoro girių uogų trauktinės, Ąžuolinė sąmanė, Kaštonų alus, Pelyno degtinė – palieka tuos plotus be jokio žalumo, be jokio žydėjimo, be vaisių nokimo. Godumo vedami užkariautojai gviešiasi ir architektūros paminklų, kurių pamatus jau plauna Pilies menės, Forto, Katedros, Tvirtovės alus, Vorutos vynas. Apjuodinta liko ir mūsų krašto tautosaka: mat dvylika brolių jau sunkiai pagelbės savo sesutei Brolių juodvarnių alaus prisiurbę. Tvirtais žingsniais ir be pasipriešinimo priešas žengė ir į istorinius Lietuvos miestus – visus girdydamas Kauno alumi, Vilniaus džinu bei starka.
Nereikia būti dideliu rinkodaros specialistu, kad suprastum, jog ekonomikai globalėjant, prekės vardo vaidmuo parduodant gaminius darosi vis svarbesnis. Taip yra todėl, kad nyksta funkciniai gaminių skirtumai. Gamintojams nielieka nieko kito tik stengtis sukelti vartotojams jausmus, kurie tampa svarbiausiu veiksniu, lemiančiu pirkėjų sprendimą. Prekės pavadinimas vartotoją paveikia įvairiai: sudomina, sukrečia, sukelia malonias asociacijas, suintriguoja... Gamintojui svarbu, kad jo prekė, visų pirma, sukeltų pasitikėjimo preke jausmą ir jis norėtų rizikuoti – išbandyti produktą, investuoti savo pinigus. Minėti pavyzdžiai, kuriuos pagimdė gerai apmokami rinkodaros specialistai, dirbantys alkoholio gamintojams, parodo, kad ši pramonės šaka siekia manipuliuoti aukščiausiomis lietuvio vertybėmis. Juk dėl visiškai nutolti nespėjusios skaudžios istorinės praeities Lietuvoje tautiškumo, laisvės, istorinių pergalių temos itin jautrios. Žinant silpnąsias priešo vietas, kiekviename mūšyje telieka jomis pasinaudoti.
Kai tautoje nelieka pagarbos istorijai, netenkama visų jos darbų lobynų, praeities liudijimų, pavyzdžių ir pamokų dabarčiai. Alkoholio gamintojai tuo gudriai naudojasi, žaidžia jausmais ir naudojasi visagale reklama stengdamiesi sukurti įspūdį, kad alkoholis yra neatskiriama Lietuvos istorijos dalis. Dar kartelį sugrįšiu prie anksčiau minėto alko pramonės tiklo – užkariauti teritoriją ir pakeisti esamą valdžią. Ar ne tai ir vyksta? Juk nebėra Lietuvoje tokio kampelio, kur nebūtų su alkoholio vartojimu susijusių problemų: atsitiktinių mirčių, nusikaltimų aukų, autoįvykių, gaisrų, šeimyninių konfliktų, sergančiųjų lėtinėmis ligomis ir t.t. Ar valdžioje nėra besąlygiškai verslo interesams tarnaujančių politikų? Paskutinieji alkoholio akcizų mažinimo ir prekybos laiko ilginimo klausimų svarstymai leidžia manyti, kad ir valdžia jau keičiama – statant savo karius į priekinę fronto liniją.
Visgi nesinori tikėti, kad ateis laikas, kai išgirdus tam tikrus žodžius prieš akis lietuviui stos alkoholio buteliai ir jų spalvingos etiketės, o ne patrakę Baltaragio malūno sparnai, ne žalias Labanoro girių patalas, ne Vorutos pilies kuorai, ne Karaliaus Mindaugo karūna ir kalavijas, ne neapkabinamas ąžuolo kamienas...
V. Liutkutė
